Živilė Stonytė-Tamaševičienė šiuo metu yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidybos centro vadovė, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro narė, grigališkojo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ vadovė, bažnytinės muzikos žinovė, vargonininkė.
Ji dalyvauja tarptautinėje mokslo veikloje, rašo straipsnius, muzikinių įvykių apžvalgas, dirba ekspertų grupėse, dėsto giedojimą Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, veda grigališkojo giedojimo kursus bažnyčių vargonininkams, pati vargonuoja.
– Dirbai ir Lietuvos radijuje, Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Tau labai tinka vienos kolegės pastebėjimas – „Kokia plati visgi tų muzikologių veiklų įvairovė! Kokia šauni, nevaržanti profesija!“. Kaip susiformavo toks Tavo domėjimosi akiratis?
– Daug veiklų pereita, tačiau visos labai brangios ir, ko gero, nė vienos nesu iki šiol atsisakiusi. Į leidybą pradėjau krypti dar dirbdama Lietuvos kompozitorių sąjungoje – organizuojant tarptautines muzikologų konferencijas ar muzikos festivalius, tekdavo rengti bukletus, tezių knygeles ar straipsnių rinktines. O pomėgis skaityti, rašyti, redaguoti kilo iš šeimos – tai mano vaikystės namuose buvo įprasta veikla.
Abu tėvai buvo profesoriai, darbavosi humanitarikoje. Tėtis Juozas Stonys buvo filologas, vertėjas, Vilniaus universitete baigęs lietuvių ir anglų kalbas. Tyrinėjo lietuvių literatūrą, ypač Antano Vienuolio kūrybą. Prisimenu, kaip būdama paauglė, rašomąja mašinėle spausdinau Vienuolio kūrinius anuomet rengiamam naujam jo Raštų leidimui. Mama Vanda Stonienė buvo knygotyrininkė, Vilniaus universitete dėstė knygos istoriją, kitus su knyga susijusius dalykus.
Iš abiejų tėvų mokiausi kruopštumo, atsakomybės už savo veiklą ir darbus, žavėjausi jų nuolatiniu domėjimusi savo pasirinkta sritimi ir plačiu kultūriniu akiračiu. Taigi nors nuo mažumės labai mėgau muzikuoti ir žinojau, kad būsiu muzikė (vienintelė šeimoje ir giminėje), filologiniai dalykai man buvo labai svarbūs. Todėl nenuostabu, kad keliolika metų dirbdama leidybos srityje, čia matau sau nuo vaikystės brangių interesų susiliejimą ir tam tikrą išsipildymą.
Nors vadovaujamos pareigos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidybos centre yra administracinės, vis dėl to džiaugiuosi galimybe iš arti pažvelgti į kiekvieną rankraštį ar partitūrą, su kuriais dirbame, ir stebėti jų kelią iki išleistų leidinių. Akademinės leidybos patirtis teikia pranašumo ir redaguojant tekstus – tai tikrai mėgstama mano veikla, kai tik jai lieka laiko.
– Nemažai metų praleidai ir darbuodamasi radijo eteryje. Kokių patirčių įgijai ir kokie mieliausi prisiminimai lydi?
– Į Lietuvos radiją atėjau dirbti 2001 metais, dar į Trečiąją programą, kuri transliavo klasikinę muziką. Po kelerių metų, ją panaikinus, tapome Klasikos programos, dabar švenčiančios 20-metį, dalimi. Pavarčius vyresniųjų kolegų muzikologų biografijas, matyti, kad darbas radijuje ar televizijoje buvo dažna daugelio patirtis – didesnė ar mažesnė. Ir tikrai nenuostabu, nes darbas eteryje ugdo: greta akiratį plečiančio didžiulio muzikos srauto, plūstančio rengiant koncertus, transliacijas, įgyji patirties kalbinti žmones, įrankių susidoroti su stresu.
Radijuje vesdavau Euroradijo koncertų transliacijas, koncertus iš Filharmonijos, tiesioginio eterio pokalbių laidas (pavyzdžiui, „Muzikiniame pastiše“ pradėjome rubriką „Mano mėgstamiausias kūrinys“, kur savo mėgstamą muziką pristatydavo įvairūs ne muzikų profesijos žmonės). Taip pat labai mėgau rengti laidą „Musica sacra“, kuri būdavo transliuojama sekmadieniais – joje pristatydavau kūrinius iš bažnytinės muzikos lobyno. Vėliau, jau išėjusi iš Lietuvos radijo, laidas apie religinę muziką rengiau Katalikų radijo „Mažojoje studijoje“, „Marijos radijuje“.
– Platus Tavo veiklų ir tyrinėjimo laukas, bet didžioji jo dalis visgi apima sakralinę muziką. Kokie keliai atvedė į Bažnyčią, kas įžiebė kibirkštį aistringai rūpintis profesionaliuoju giedojimo menu?
– Su bažnytine muzika pažintį pradėjau pirmaisiais Atgimimo metais – ėmiau vargonuoti bažnyčioje. Netrukus, atgavus laisvę, kilo didžiulė religinio entuziazmo banga: daugelis muzikų jungėsi į bažnytinius chorus, kitas bendruomenes – atsirado daugybė naujų nepatirtų meninės raiškos būdų. Mane ypač patraukė grigališkasis choralas, kuris suskambo tikintiesiems grąžintoje Vilniaus arkikatedroje.
Pradžioje gretinausi prie vyrų ansamblio, lankiau jų repeticijas, vargonuodavau jų giedamose mišiose, kol susibūrė ir daugiau merginų, besidominčių šiuo senuoju giedojimu. Nenuostabu, kad pirmąjį jų branduolį sudarė Muzikos akademijos studentės muzikologės ir kompozitorės, kurioms buvo įdomi ši tuomet mažai pažįstama, egzotiška viduramžių muzikos rūšis.
Pradėjusi vadovauti merginų grupei, šio giedojimo mokiausi žymiajame jo centre, Solemo Šv. Petro benediktinų vienuolyne Prancūzijoje (trejus metus po mėnesį ten praleisdavome specialiai Lietuvos grigališkųjų chorų vadovams rengiamuose mokymuose), vėliau – ir kitų žymių specialistų kursuose Vakarų Europoje. Susijungus vyrų ir merginų grupėms į vieną chorą – dabar jis vadinasi „Schola Gregoriana Vilnensis“ – daug keliavome, koncertavome, dalyvavome žymiuose Europos festivaliuose.
Tačiau, be koncertinės veiklos, svarbu tai, kad daugiau negu 30 metų choras nenutrūkstamai gieda Vilniaus arkikatedros liturgijoje (paskutinėse sekmadienio vakaro mišiose) – būtent tai yra tikroji grigališkojo choralo terpė, kurią retas choras pasaulyje yra išlaikęs.
– Grigališkasis choralas – tikrai daug kam egzotiška muzikos rūšis. Ar galima palyginti, kaip jis gyvuoja Lietuvoje, o kaip pasaulyje?
– Prieš mėnesį dalyvavau Tarptautinės grigališkojo choralo asociacijos (AISCGre) kongrese, kuris vyksta kas ketverius metus (šiemet vyko prie Krokuvos). Jame susiburia grigališkąjį choralą tiriantys mokslininkai, chorų vadovai, vienuoliai ir pasauliečiai, savo veiklą pristato skirtingų šalių sekcijos, o jos veikia Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, net Japonijoje!
Čia galima pamatyti, kaip grigališkasis choralas gyvas moksliniuose tyrimuose, kokių esama įdomių tyrimo krypčių, įžvalgų. Tačiau Europoje didelių chorų beveik nelikę, choralas beveik nebegiedamas liturgijoje. Taigi, atrodo, kad jei negalime kol kas prilygti kitų šalių mokslininkams tyrimų gausa, turime didžiulį pranašumą dėl grigališkojo choralo gyvybingumo.
Žinoma, jis vis tiek išlieka labai specifinė liturginės muzikos kryptis, bet kasmet į Grigališkojo choralo savaitę susirenkantys 50–60 entuziastų teikia vilties, kad jis neišnyks. O aš šiemet po keliolikos metų pertraukos, užaugus vaikams, grįžtu vadovauti chorui „Schola Gregoriana Vilnensis“ ir tikiuosi, kad tradiciją galėsime išsaugoti ir toliau stiprinti.
– Ši aistra apdovanojo Tave ir atradimais. Prieš keletą metų lyg iš dangaus Tau nukrito iki šiol niekam nežinotos ir negirdėtos Juozo Naujalio kompozicijos. Šis atradimas nugulė į pačios sudarytą ir publikuotą gaidų sąsiuvinį „Juozas Naujalis. Motetta“ (2021 m. išleido LMTA), pelniusį Lietuvos kompozitorių sąjungos premiją už istorinį Juozo Naujalio motetų atradimą.
Papasakok apie šį įvykį, nustebinusį ne tik Tave pačią, bet ir visą muzikų bendruomenę bei pakoregavusį mūsų žinias apie Lietuvos muzikos istoriją.
– Iki šiol nežinomus Juozo Naujalio motetus aptikau 2019 m. pabaigoje, tyrinėdama muzikinius archyvus Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Tuo metu rengiau jo motetų leidinį, tikrinau, kur esama jo natų rankraščių. Į rankas pateko sąsiuvinis su rankraštinėmis natomis – nežinomais jo kūriniais. Pasirodė, kad tai Kauno kunigų seminarijos choro sąsiuvinis, partitūra, o motetai parašyti klierikų chorui.
Taip beveik 30 nežinomų kompozicijų liturginiais tekstais papildė mūsų muzikos klasiko Naujalio kūrybą, o atradimas paskatino pasidomėti kitais, mažiau žinomais kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos kontekstais. Varšuvos muzikos instituto archyvuose tyriau, kaip Naujaliui sekėsi ten studijuoti, domina ir tobulinimosi Rėgensburge etapas. Įdomu sekti, kokie dėstytojai ir disciplinos formavo jo žinias, kurias jis pritaikė bažnytinei muzikai gerinti Lietuvoje. Apskritai mane labai žavi Naujalio asmenybė, jos bruožai, todėl ir ši tema atrodo tokia patraukli.
– Su mišriu jaunimo choru „Exaudi“ (meno vadovė ir dirigentė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė) ir Vilniaus šv. Juozapo seminarijos choru, kuriam vadovauji, Vilniaus garso įrašų studijoje „Balance Audio“ įrašėte ir išleidote kompaktinę plokštelę „Juozas Naujalis. Atrastieji motetai“ (2022). Kaip klausytojai pasitiko šią programą?
– Parengus ir išleidus natas, savaime aišku, buvo labai svarbu, kad Naujalio muzika ir skambėtų, todėl dalį naujų Naujalio motetų ir įrašėme į kompaktinę plokštelę, ir atlikome. Per kelerius metus surengėme du koncertus Kaune, dalyvavome festivalyje Šiauliuose, koncertavome Šiluvoje, kitur.
Tikrai įspūdingas koncertas buvo Kauno katedroje, kurioje Naujalio kūryba skambėjo autentiškoje aplinkoje, ten, kur jis kūrė, vadovavo chorams ir vargonavo. Jame atlikome negirdėtus Naujalio kūrinius, sukurtus mišriam chorui pakaitomis su grigališkojo choralo posmais – „Miserere“, „Benedictus“ ir kt. Tai ypatingo grožio ir brandos kompozicijos, atskleidžiančios mūsų bažnytinės muzikos turtus.
– Jau beveik dešimtmetį dėstai kunigų seminarijoje, mokai būsimuosius kunigus giedojimo, subūrei jų chorą, su kuriuo koncertavote ne vien Lietuvoje, bet net Paryžiuje! Pastebėjau, kad Tave su studentais sieja labai nuoširdus ryšys, linksmai, kolegiškai bendraujate. Papasakok, kokia šio darbo specifika. Juk darai tokį svarbų dalyką – lavini būsimų kunigų klausą ir giedojimo įgūdžius, mokai juos muzikos rašto.
– Ši sritis, mano manymu, yra tikrai prasminga. Mokydama seminaristus, pati įžengiu į atlikimo sritį, kuri mane lydi nuo vargonų studijų laikų – giedojimą, vargonavimą, vadovavimą chorui, dirigavimą. Bažnyčios muziko kompetencija visai tai jungia, o muzikologija irgi padeda! O per paskaitas ir giedojimo pratybas nagrinėjame raiškaus skaitymo ir giedojimo aspektus, susipažįstame su muzikos notacijomis, muzikos stiliais, mokomės diakonams ir kunigams reikalingų liturginių giedojimų. Lankomės akademinės muzikos koncertuose, vėliau juos aptariame.
Džiugu, kad tarp būsimųjų kunigų yra daug muzikalių ir muziką mėgstančių jaunuolių, jie yra susibūrę į chorą (jį tiksliau būtų vadinti ansambliu), su kuriuo esame ir koncertavę – pavyzdžiui, Naujalio motetų programą su prancūzų choru atlikę Paryžiuje, Šv. Ignaco bažnyčioje. Su Naujalio motetų atlikimu muzikologinė veikla tarsi prasiplėtė, įgavo skambantį pavidalą.
– 2017 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos premija už nuoseklų muzikinės tradicijos aktualizavimą, mokslinės ir leidybinės kultūros puoselėjimą buvo įvertinta Tavo sudaryta ir 2016 m. išleista knyga „Konstancija Brundzaitė. Dienoraščiai“ (išleido Lietuvos kompozitorių sąjunga). Ką Tau reiškia tokie įvertinimai, viešas pripažinimas, apdovanojimai?
– Visi apdovanojimai yra malonūs ir įkvepiantys tolesniam darbui. Ir su Naujalio motetais, ir su Konstancijos Brundzaitės dienoraščiais įžengiau į ligi šiol netyrinėtas erdves, o tai kiekvieną tyrėją žavi ir uždega. O Kompozitorių sąjungos premijos, gautos Geriausių muzikologijos darbų konkursuose – tai mano profesinės bendruomenės įvertinimas, todėl svarbus.
– Neapleidi ir vargonavimo. Juk kažkada baigei vargonų magistro studijas, tobulinaisi meistriškumo kursuose, studijų metu koncertuodavai, atlikdavai sudėtingas programas. Niekad ir nenustojai jais groti. Štai praeitą rudenį koncertavai Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, vargonavai rečiau atliekamus Girolamo Frescobaldi, Jehano Alaino, Henri Nibelle kūrinius.
Kaip dabar jautiesi prie vargonų? Tikiu, kad malonumas vargonuoti nė kiek nesumažėjo nei anksčiau. Ką norėtum dar nuveikti vargonininkės amplua?
– Vargonavimas yra turbūt viena iš sričių, kuriai norėčiau skirti daugiau dėmesio. Turiu galimybę vis pagroti vienur ar kitur bažnyčiose, bet rimtesnių programų rengimui ir koncertams laiko beveik nelieka. Todėl smagu, kai pasitaiko kvietimų ar progų, tuomet reikia skirti laiko įgūdžiams atnaujinti, ir tas progas stengiuosi išnaudoti.
– Šiemet pagal „Erasmus+“ mainų programą lankeisi Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universitete, susitikai su leidėjais. Pasidalink savo įspūdžiais.
– Ši programa suteikia galimybę apsilankyti pasirinktoje institucijoje ir stebėti tos pačios srities kolegų darbą. Pasirinkau Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universitetą, kadangi tai nedidelė institucija, o jos leidykla rengia panašius leidinius, kaip ir mūsų Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Produkcija labai panaši – muzikiniai mokslo žurnalai, monografijos, žinynai, šiuolaikinių kompozitorių natos. Universitetas turi labai gerą garso įrašų studiją, todėl leidžia daug kompaktinių plokštelių (šios reikalingos atlikėjams gauti atitinkamas kvalifikacijas).
– Paskutinis klausimas – apie artimiausius kūrybinius ir mokslinius planus. Kas šiuo metu labiausiai rūpi?
– Labai sudomino Varšuvos muzikos instituto archyvai – kol kas ten praleidau mažai laiko, bet atsiskleidė įdomių nežinomų faktų iš Juozo Naujalio studijų šioje institucijoje. Kaip minėjau, labai įdomu iš atskirų detalių – semestrų pažymių, apibūdinimų, dėstytojų – susidaryti naują vaizdą apie mūsų muzikos patriarcho mokslus, pačią jo kūrybinio kelio pradžią.
Tikiuosi į archyvą dar sugrįžti ir pradėtą darbą užbaigti. O prasidėjęs ir ypač greitai pralėkęs rugsėjis skelbia naujų mokslo metų pradžią, ir darbai tęsiasi!
