Nuo metų pradžios besitęsiantis renginių ciklas pristato po du skirtingų kartų menininkus, muzikos, teatro, kino ir šokio profesionalus. Atsakydami į tuos pačius klausimus, kūrėjai atskleidžia savo požiūrį į svarbiausius profesijos aspektus, dalijasi asmeninėmis patirtimis ir įžvalgomis. Diskusiją pagyvina kūrybos įrašų fragmentai arba net gyvas atlikimas.
Jau 7-ame susiklabėjimų ciklo renginyje dalyvaus Valentinas Masalskis – vienas garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių bei režisierių, LMTA Klaipėdos fakulteto Teatro katedros profesorius. Už savo kūrybinę meninę veiklą aktorius yra pelnęs svarbiausius apdovanojimus – Nacionalinę kultūros ir meno premiją, Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk”, „Auksinį scenos kryžių“. Su Valentinu Masalskiu diskutuos LMTA Vaidybos ir režisūros katedros absolventas Matas Dirginčius – Valstybinio jaunimo teatro aktorius, vaidinantis ne tik teatruose, bet ir įvairiuose kino projektuose. M. Dirginčius yra pelnęs „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją už geriausią vyro vaidmenį ir Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją.
Artėjant renginiui kalbiname Valentiną Masalskį ir Matą Dirginčių.
– Kaip sekasi susikalbėti su skirtingomis kartomis jūsų profesinėje karjeroje?
V. Masalskis: Man atrodo, kad kartų problemos nėra. Viskas teka, juda, o jeigu keliaujame kartu ir pripažįstame kismą, tuomet viskas vyksta natūraliai. Vienintelis dalykas, kurio jaunajai kartai reikia, – nuoširdumas. Kiekviena diena atneša naujų „žinojimų“, taigi jaunajai kartai svarbu nuoširdžiai nebijoti klysti, neigti ir klausti. Taip pat svarbu jauną žmogų sudominti tuo, ko jis negali rasti internete – savomis išgyventomis istorijomis.
M. Dirginčius: Dabar sekasi gerai. Mokykloje jausdavau didelį atotrūkį nuo suaugusiųjų pasaulio. Vidinis įsivaizdavimas atnešdavo daug nesusišnekėjimų, atrodydavo, kad kartos gyvena skirtinguose pasauliuose. Kai atėjau į teatrą, pradėjau dirbti su įvairiais žmonėmis, pamačiau, kad mes visi esame „apie tą patį“, visi išgyvename panašius jausmus – tada man šie abu pasauliai suartėjo. Dabar susikalbėjimo su kartomis nedėčiau į amžiaus amplitudės stalčių. Daug priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis yra atviras pasauliui.
– Ar turite ryškų prisiminimą iš Akademijos?
V.M.: Buvimas Akademijoje yra džiaugsmas, ir čia mokytis man buvo taip pat didelis džiaugsmas, norėjau tik kurti. Taip, kaip ir dabar. Kas kartą atvykstu vesti paskaitos anksčiau ir tiesiog laukiu. Per šį laukimą pajuntu, kad paskaita yra reikalinga. Tiesiog būnu Akademijoje, jaučiu tą būvį, ruošiuosi susitikimui – o laukimas ir yra gyvenimas.
M. D.: Su Akademija yra įdomus dalykas. Praeitais metais, po trijų metų pertraukos, grįžau į Akademiją padirbėti. Kai pradėjau vaikščioti ten kelis kartus per savaitę, supratau, kad labai daug prisiminimų man yra išsitrynę, visos sienos ir koridoriai neiškelia iš atminties konkrečių prisiminimų. Galvojau, kodėl taip yra, nes viskas įvyko ką tik. Galbūt dėl to, kad tuo laiku buvo labai daug streso, buvau susikoncentravęs į savo profesiją, vaikščiojau tarsi rūke.
– Ar galėtumėte apibūdinti Akademiją trimis žodžiais?
V. M.: Apibūdinčiau viena V. E. Franklio fraze, kuri yra mano gyvenimo dekalogas: „Aš tampu Aš, tik susitikdamas su Tu.“ Akademijoje prasidėjo mano keliai, čia vyksta broliavimasis, minčių pasidalinimas. Kai įstojau, kiekvienas iš mūsų tapo „Aš”, tik susitikdamas su „Tu“. Tai itin svarbu, nes „Tu“ gali būti ir dėstytojas, ir studentas. Save atrasti gali tik per kitą, veidrodyje savęs neatpažinsi. Supratimą apie save gauni tik per kitą žmogų. M. D.: Intensyvu, tiršta ir aistringa.
Atėjus į susitikimą su aktoriais, taip pat galima aplankyti LMTA Centrinių rūmų antrajame aukšte veikiančią atnaujintą parodą „90 stabtelėjimų. Sugauk sėkmę!“, skirtą LMTA jubiliejui. Joje eksponuojami LMTA dėstytojų, profesorių, meno kūrėjų, atlikėjų daiktai, atnešę jiems sėkmę scenoje ir akademiniame gyvenime.
„Susikalbėjimai Didžiojoje“ su V. Masalskiu ir M. Dirginčiumi – rugsėjo 28 d., ketvirtadienį, 19 val. LMTA Didžiojoje salėje (Gedimino pr. 42). Įėjimas laisvas.
