Visgi neatsiejama bet kurio konkurso dalis – įvertinti geriausius. Po ką tik pasibaigusio konkurso apdovanojimų ceremonijos profesorius iš Vokietijos pasidalijo ne tik asmenine dalyvavimo konkursuose patirtimi.
– Pone Krügeri, M. K. Čiurlionio konkurso komisijoje dirbote ne pirmą kartą. Kaip, jūsų manymu, šis konkursas pasikeitė? Ar džiaugiatės sulaukęs kvietimo tapti konkurso komisijos pirmininku?
– Šiek tiek nustebau ir pagalvojau: žiuri komisijoje yra ir kitų, labiau patyrusių ir nusipelniusių asmenų, kurie galėjo būti paskirti pirmininkais! Bet kadangi toks buvo organizatorių sprendimas – gerai, pagarbiai jį priėmiau. Tačiau tikrai turiu pasakyti, kad labai džiaugiausi, jog trečią kartą iš eilės buvau pakviestas į konkurso žiuri, – tai laikau didele garbe.
– Manau, kad jūs tiesiog drovitės, bet tam nėra jokio reikalo – visi žiuri nariai yra absoliutūs profesionalai. Konkurso organizatoriai rodo pasitikėjimą jumis, ir galime patikinti, kad šį darbą atliekate puikiai.
Savo biografijoje pabrėžiate, kad jums buvo itin reikšminga pergalė Tarptautiniame Ženevos muzikos konkurse. Kas po jos pasikeitė be to, kad tai atvėrė daugelį galimybių profesiniame kelyje?
– Manau, kad nuo to laiko mano muzikos kūrimo ar net mąstymo apie muziką būdas labai pasikeitė, bet tai sunku apibūdinti žodžiais. Be abejo, bėgant metams vis daugiau dėmesio skyriau pedagoginiam darbui, ir šiandien dėstymas man paprastai teikia tokį pat malonumą kaip ir pasirodymas scenoje.
– Ar visus savo studentus raginate dalyvauti panašiuose konkursuose? Kaip reaguojate į tuos pedagogus, kurie sulaiko dalį studentų nuo dalyvavimo viename ar kitame konkurse, motyvuodami žemesniu jų lygiu, nepasirengimu?
– Paprastai studentui, kuris manęs klausia, ar gali dalyvauti konkurse, atsakau: „Jei esate pakankamai stiprus, kad galėtumėte susidoroti su bet kokiais sunkumais, jei nepasisektų pirmajame etape, – eikite ir bandykite!“.
Itin svarbu dalyvauti konkursuose ir tiems studentams, kurie nėra tokio lygio, kad galėtų laimėti, nes tai gali suteikti daug motyvacijos ruošiantis konkursui. Dalyvaujant tokiuose renginiuose įgyjama svarbios patirties, išmokstama kovoti su scenos baime. Galiausiai – suteikiama galimybė pasirodyti scenoje ir susirasti naujų draugų. Mano nuomone, pedagogas neturi teisės uždrausti dalyvauti konkursuose.
– Konkurso metu organizuota diskusija pavadinimu „Konkursai ir atlikėjo karjera: misija (ne)įmanoma?“ Kaip pats atsakytumėte į šį klausimą? Kodėl atlikėjui svarbu dalyvauti konkursuose?
– Šiais laikais laimėjimas konkurse, net ir viename iš didžiausių, automatiškai nenulemia sėkmingos atlikėjo karjeros. Tai gali būti tik mažas akmenėlis iš mozaikos sąlygų, kurios būtinos karjerai pradėti.
Tiesą sakant, man labiau patinka žiūrėti į konkursus kaip į festivalius, galbūt panašius į pirmuosius konkursus, kurie, jei gerai pamenu, buvo rengiami senovės Graikijoje. Taigi būčiau laimingas, jei publikai labiau rūpėtų pati muzika ir jaunieji atlikėjai, o ne tai, kokį rezultatą paskelbs žiuri.
– M. K. Čiurlionio kūriniai į mokymosi programas įtraukiami retai, dėl to, kad, cituoju M. K. Čiurlionio proanūkį, pianistą ir pedagogą Roką Zubovą: „XX a. pradžios muzikos ir dailės istorija buvo parašyta tuomet, kai Čiurlionis plačiau dar nebuvo žinomas, ir dabar jį įtraukti į tą istoriją yra nebeįmanoma.“ Profesoriau, ar minite M. K. Čiurlionį savo paskaitose?
– Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą su Čiurlionio muzika susidūriau klausydamas, dirbdamas su savo studentais ir kolegomis iš Lietuvos. Jie dažnai atlieka jo kūrinius įvairiuose koncertuose ar net egzaminuose. Visiems kitiems Čiurlionio konkursas yra gera proga artimiau su juo susipažinti, ir man visada atrodė, kad jiems labai patinka atlikti šio kompozitoriaus kūrybą.
– Kokią muziką pats atliekate, kas jus labiausiai žavi šiuo gyvenimo etapu? Gal pasidalinsite savo atradimais, ypač jei kalbėtume apie šiuolaikinius kompozitorius? Ir ko šiuo metu klausote?
– Tiek grodamas, tiek klausydamasis šiomis dienomis tarsi iš naujo atradau Maxą Regerį, ypač jo vėlyvuosius „Jenos laikotarpio“ kūrinius, kurie nėra tokie masyvūs kaip kai kurie ankstesni jo kūriniai (beje, jis gimė vos dvejais metais anksčiau už Čiurlionį ir mirė keleriais metais po jo. Tikriausiai jie susipažino Leipcige, kai Čiurlionis ten studijavo 1901 m.)
Paskutinis mano atradimas – Kaijos Saariaho koncerto trimitui „HUSH“ (pasaulinė premjera įvyko maždaug prieš tris savaites) įrašas.
– Žinoma, greta muzikavimo, profesinės veiklos, kaip ir kiekvienam žmogui, svarbus yra ir poilsis, pomėgiai. Džiugu matyti, kad bent dalis konkurso dalyvių, greta savo studijų, profesorių, pergalių konkursuose ir koncertinių turų, pamini ir kitus savo užsiėmimus, širdžiai artimas veiklas. Kuo dar domitės jūs pats? Galbūt kažką įdomaus skaitote ar perskaitėte per šią vasarą?
– Be to, kad nemažai laiko praleidžiu su šeima, kartais mėgstu užsiimti dalykais, kurie man nesiseka arba apie kuriuos nelabai nusimanau, pavyzdžiui, sodininkyste, šachmatais ar darbu sportinėse treniruotėse. Be to, skaitau labai lėtai, todėl jei tarsiu, kad šiuo metu skaitau Thomo Manno „Juozapo tetralogiją“, galite įsivaizduoti, kad tai truks visą amžinybę...
