„Didonės ir Enėjo“ atlikimui vadovaus naujasis „Banchetto musicale“ festivalio meno vadovas, italų dirigentas, Vilniaus universiteto profesorius Christianas Frattima, grieš jo vadovaujamas baroko orkestras „Coin du Roi“ iš Italijos. Trojos herojaus Enėjo ir jo bendrapiliečių, išgyvenusių tremtį iš sugriautosios Trojos, patirtis leis išvysti glaudų kūrinio istorijos prasminį ryšį su dabartinės Europos geopolitine tikrove.
Abu – daug kentėję tremtiniai
„Didonė ir Enėjas“ yra vienintelė H. Purcello opera, sukurta laikantis šiandienės operos žanro suvokties. Be to, tai apskritai viena pirmųjų Anglijoje parašytų operų (pikti liežuviai plaka, kad ji ir paskutinė). Šiame kūrinyje pasitelkta klasikinė mitologinė legenda apie tragišką meilę tarp Didonės – Tyro pabėgėlės, tapusios Kartaginos karaliene, – ir Enėjo, savo noru palikusio Trojos miestą, idant įvykdytų Dievo duotą užduotį įkurti Romos miestą. Šių veikėjų tarpusavio meilei gyvuoti neleidžia kiekvieno asmeninės likiminės misijos, dėl to ji pasmerkta tragiškai baigčiai. Enėjas, vykdydamas savo užduotį, paklusdamas lemčiai, palieka Didonę, kuri miršta sudaužyta širdimi.
Didonė ir Enėjas – abu tremtiniai, daug kentėję žmonės. Jie buvo priversti palikti gimtąjį kraštą gana dramatiškomis aplinkybėmis. Juos abu sieja didžiulė stiprybė ir tokia pat silpnybė. Tačiau Didonė – ne tik labai stipri ir žiauri, bet ir labai jausminga moteris, mokanti mylėti.
Jau pačioje spektaklio pradžioje, pirmosiose jos replikose skamba begalinis liūdesys. Ji jau yra ant gyvenimo krašto. Ji daug ką padarė, kad išgyventų: pabėgo iš Tyro, bijodama brolio keršto klajojo, išvengė kartu su ja išvykusiųjų maišto, išvengė audros Viduržemio jūroje... Ji iš tiesų yra ties riba to, ką gali ištverti.
Kai Didonė sutinka Enėją, ji supranta, kad pagaliau jos akiratyje atsidūrė žmogus, kuris kentėjo taip, kaip ji. Taigi ji turi viltį, savotišką paskutinį šansą. Tačiau Enėjas išvyksta, ir paskutinė galimybė virsta paskutiniu lašu, perpildžiusiu jos kančios taurę. Scena paruošta savižudybei. Tai nėra romantiška meilės istorija – tai gyvenimo ir mirties istorija.
Dramą užbaigia vienas gražiausių ne tik H. Purcello, bet ir baroko muzikos perlų – Didonės rauda. Mirdama Didonė prašo kupidonų išbarstyti ant jos kapo rožių žiedlapius, švelnius ir minkštus kaip jos širdis. Nors kūrinys baigiasi tragiškai, triumfuoja taurumo ir ištikimybės dvasia, o didingumo kupiną muziką paįvairina raganų bei jūreivių pasirodymai.
Tobuliausia anglų opera
Operą 1689 m. sukūrė jaunas H. Purcellas, įkūnijęs anglų muzikos šlovę, ir pirmiausia ji buvo skirta mergaičių internatinei mokyklai. Šiai mokyklai vadovavo Josiasas Priestas, matyt, turėjęs įtakingų draugų – ne tik muziką mokykliniam spektakliui parašė žymus anglų kompozitorius, bet ir libreto autoriumi tapo tuo metu pripažintas airių poetas ir dramaturgas Nahumas Tate’as (1652–1715). Galbūt jis ir nebuvo didis poetas, bet parašė tikrai gerą ir priimtiną libretą apie aistringos meilės ir mirties mitą. Priimtiną, jei turėsime omenyje, kad operą turėjo statyti merginos. Libreto šaltinis buvo Vergilijaus „Eneidos“ ketvirtoji knyga.
Nepretenzinga opera, parašyta mokiniams atlikti, tapo vienu didžiųjų baroko šedevrų. Kaip rašė XX a. anglų kompozitorius Gustavas Holstas, „H. Purcello „Didonė ir Enėjas“ yra viena genialiausių ne tik baroko epochos operų. Būdamas 31-erių H. Purcellas parašė tobuliausią anglų operą – regis, anglų kalba niekada neskambėjo muzikoje taip tobulai kaip šioje operoje – nei iki jos, nei iki mūsų dienų.“ G. Holstas taip rašė 1927 metais.
Beje, G. Holsto pasiūlymu „Didonė ir Enėjas“ po kelių šimtmečių buvo atgaivinta pačioje XIX a. pabaigoje H. Purcello mirties 200-ųjų metinių proga. Tąsyk opera buvo pastatyta Londono karališkojoje muzikos akademijoje.
Atlikėjai – senosios muzikos profesionalai
Kūrinį atliks tarptautinė solistų komanda iš Graikijos, Islandijos, Japonijos, Lietuvos, Pietų Korėjos, grieš baroko orkestras „Coin du Roi“ iš Italijos, dainuos festivalio choras „Duodeco“ (Lietuva).
„Coin du Roi“ yra vienintelė trupė Italijoje, kurios specializacija – iki romantizmo epochos sukurta operos muzika. Atgaivindama repertuarą, kuris per daugelį metų Italijos atmintyje buvo užgožtas garsiųjų romantikų ir belcanto meistrų scenos kūrinių, „Coin du Roi“, viena vertus, atiduoda pagarbą istorinėms scenos kūrinių ištakoms, kita vertus, išdrįsta eksperimentuoti. Ieškodama tiltų tarp senovės ir modernybės, „Coin du Roi“ savo spektakliams renkasi išskirtinio žavesio turinčias vietas.
Orkestrui vadovauja dirigentas Ch. Frattima. 1984 m. gimęs įvairių sričių vunderkindas pradėjo muzikuoti – griežti smuiku – būdamas vos ketverių ir jau tuomet visus stebino savo talentu. Pirmąjį koncertą surengė dvylikos metų, atliko Niccolo Paganini Cantabile, op. 17, ir kitus sunkiai lukštenamus kūrinius. Vieną po kito skynė apdovanojimus konkursuose, 2003 m. gavo garbingą Italijos vyriausybės apdovanojimą.
Būdamas 21-erių pasuko į dirigavimą – 2005 m. pradėjo dirigavimo studijas Sofijoje (Bulgarija) pas Deyaną Pavlovą, 2006 m. tęsė mokslus lydimas maestro Ennio Nicotros, dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose meistriškumo kursuose, nuo 2007 m. studijavo pas profesorių Juozą Domarką. Ch. Frattimos dirigavimo orkestrui rezultatai buvo įvertinti maksimaliais balais. Netrukus pradėjo dirbti Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje dirigento padėjėju, 2010 m. tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentu. Jis yra dirigavęs Wolfgango Amadeaus Mozarto „Figaro vedybų“ (rež. Emilio Sagi), Giuseppe Verdi „Otelo“ (rež. Eimuntas Nekrošius) nacionalinėms premjeroms.
Dabar dirigentas specializuojasi baroko epochos repertuare ir laikomas vėlyvojo baroko bei ankstyvojo klasicizmo muzikos autoritetu. Ch. Frattima dirigavo daugiau nei 20 šalių, yra įrašęs 13 kompaktinių plokštelių, kurių daugumą sudaro baroko šedevrų premjeriniai atlikimai. Dirigentas pirmą kartą Italijoje pristatė istoriškai tikslią Giovanni Battistos Pergolesi operos „Livietta e Tracollo“ ir Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ versiją. Jis taip pat yra daugiau kaip 10 monografijų anglų ir italų kalbomis autorius. Ch. Frattimos kūrybą giria muzikos kritikai, pabrėžiantys jo profesionalumą ir gesto eleganciją, dvasingumą, emocinį poveikį orkestrui ir klausytojams.
Šiuo metu Ch. Frattima yra Zapyškio tarptautinio festivalio, „MusicaRiva“ festivalio, Vilniaus festivalio „Banchetto musicale“ meno vadovas, „Coin du Roi“ orkestro vyriausiasis dirigentas bei daugiau nei dvidešimties tarptautinių orkestrų kviestinis dirigentas ir kelių muzikologinių esė keturiomis kalbomis autorius.
* * *
Rugsėjo 24 d. 19 val.
„Vaidilos“ teatre
Henry Purcello (1659–1695) opera
„Dido and Aeneas“ („Didonė ir Enėjas“)
Libreto autorius Nahumas Tate’as (1652–1715)
Meno vadovas ir dirigentas Christian Frattima (Italija)
Didonė: Theodora Baka (Graikija) – mecosopranas
Enėjas: Jóhann Kristinsson (Islandija) – baritonas
Belinda: Bryndis Gudjónsdóttir (Islandija) – sopranas
Antroji moteris: Yo Otahara (Japonija) – sopranas
Burtininkė: Julija Stankevičiūtė (Lietuva) – mecosopranas
Pirmoji ragana: Indrė Anankaitė (Lietuva) – sopranas
Antroji ragana: Seohee Kim (Pietų Korėja) – sopranas
Jūreivis: Povilas Vanžodis (Lietuva) – tenoras
Baroko orkestras „Coin du Roi“ (Italija)
Festivalio choras „Duodeco“ (Lietuva)
