Paroda apima ryškiausių tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos, medijų ir stiklo menininkų iš Lietuvos darbus ir atskleidžia, kaip meno kūrinių suvokimą keičia muzika.
„Sritis tarp garso ir objekto mums be galo įdomi: kaip estetinis meno kūrinys, turintis formą, ima kisti, kai atsiranda garsas. Mums rūpi ta efemeriška dailės sritis, kai sukuri ne tik patį daiktą, bet ir nuotaiką, atmosferą, turinčią emocinį poveikį. Būtent muzika yra tas raktas. Muzika, garsas iškart gali nukelti žmogų į tam tikrą emocinę būseną. Sujungus garsą ir meno objektą, aš staiga atradau, kaip vaikas, kad oi! – čia labai įdomūs metafiziniai dalykai vyksta“, – apie naują parodą pasakoja R. Valčik.
Pasak japonų garso menininko T. Nagai, ši paroda parodo, kaip kinta mūsų suvokimų perspektyva, kai erdvę tarp meno objektų užpildo muzika.
Beje, muziką šiai parodai T. Nagai sukūrė garsiojo Japonijos Fudži kalno šlaite įkurtoje savo įrašų studijoje. Muzikoje jis panaudojo ir Vilniaus Užupio rajone įrašytus miesto garsus bei žmonių pašnekesius, kuriuos sujungė su Fudži kalno garsais.
„Garsas parodoje skleidžiasi kaip laki ir nematoma skulptūrinė medžiaga, paverčianti erdvėje esančius fizinius kūnus, o ir pačią erdvę, netikėtais instrumentais, besiskverbiančiais į žiūrovo patyrimą. Garsai galerijoje sintezuoja tarpusavyje, o jų persidengimai, priklausomai nuo klausymosi pozicijos ir metodikos, kuria naujas kintančių suvokimų jungtis“, – pasakoja T. Nagai.
Parodos koncepciją įkvėpė „japonų Vydūnas“
Savo tyrinėjimus tarp garso ir objekto R. Valčik ir T. Nagai susiejo su „japonų Vydūnu“ vadinamo gamtininko ir etnologo Minakata Kumagusu (1867–1941) teorija apie suvokimo reikšmių atsiradimą, t.y. kaip objektų reikšmės skirtingai suprantamos jiems būnant kartu ar atskirai. Suvokimo pokytis turi net lūžio tašką, kuriam Kumagusu suteikė „suiten“ pavadinimą.
„Suiten“ yra sankirtos pozicija, keičianti suvokimų perspektyvas.
Šią koncepciją du parodos sumanytojai pristatė ir dar šešiems ryškiausiems savo sričių Lietuvos menininkams bei pakvietė juos dalyvauti kartu. Tad „Arkos“ galerijos erdvėje sukurta vientisa T. Nagai garsinė architektūra talpina savyje 8 stoteles, kuriose Dianos Radavičiūtės, Rūtos Šipalytės, Sauliaus Valiaus, Dalios Truskaitės, Aistės Valiūtės, Daumanto Plechavičiaus, Renatos Valčik ir Tomoo Nagai vizualiniai meno kūriniai jungtyje su garsų kompozicija leidžia naujai pajusti meno objektą.
„Šiuos menininkus pakvietėme konkrečiai pagal jų kūrybą, filosofiją ir skonį. Sąmoningai norėjome, kad tai būtų po vieną ryškų atstovą iš skirtingų sričių – skulptūra, tapyba, grafika, keramika, medijos – ir taip savaime ta jungtis, suiten‘as, tarp skirtingų žanrų, sričių, kūrinių išsiskleistų visais įmanomais keliais“, – pasakoja R. Valčik.
Nuo Didžiojo Sprogimo iki šiuolaikinio miesto
Parodos pasakojimas prasideda nuo Didžiojo Sprogimo.
„Didelio mastelio, dramatiški, emocionalūs, juodu tušu lieti Dianos Radavičiūtės darbai, regis, vaizduoja Didįjį Sprogimą, visatą. Jie eksponuojami parodos pradžioje ir padiktavo, kad unikaliai skambanti japoniška anglis atsirado būtent prie Dianos darbų“, – parodos naratyvą seka R. Valčik.
„Toliau iš Didžiojo Sprogimo materijos jau pasireiškia žmogaus ženklai – atsiranda instrumentų gamyba, pakeitusi tiek žmonių išgyvenimo, tiek kovos galimybes. Sauliaus Valiaus lankai parodoje kuria įtampos momentą ir skrodžia kiaurai sienas. Sąmoningai norėjome pergudrauti „Arkos“ galerijos architektūrą, kuri atrodo jau pažįstama, ir išsieksponuoti visiškai kitaip – staiga suprasti, kad siena mums ne kliūtis. Darbai gali prasitęsti net kieme“, – pasakoja parodos sumanytoja.
„Rūtos Šipalytės kompozicijose „Silicio namai“ ir „Mano gimtasis rajonas“ keramika išsidėsto sukurdama pasakojimą kaip miesto apreiškimą. Net specialiai šiam kūriniui sukurtoje muzikoje jau girdime žmonių balsus, įrašus iš Vilniaus miesto“, – pasakoja R. Valčik.
Dalios Truskaitės stiklo kūrinys „Iš aukštybių. Neapibrėžiama erdvė pabūti“ užima visą „Arkos“ galerijos palėpę ir žaidžia su jos šviesa.
„Šviesa padiktavo, kad palėpės erdvėje atsirado įsikūniję spinduliai. Nors tų spindulių kūrinys tapo toks universalus, kad ten gali įžiūrėti ką nori – sustingusį šviesos spindulį ir apšviestą plotą arba atvirkščiai – tai gali būti lietus ir bala. Atšvaitai nuo veidrodžio tampa kaip vitražo fantomas, o Dalia ir yra baigusi vitražą, nors su stiklu kuria šiuolaikinį meną“, – šiltai kalba R. Valčik.
Medijų menininkai Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius parodoje apgyvendino šokančius mechaninius metronomus, kuriuos prisukus jie tiksi nesutampančiu ritmu, bet per skirtingą laiką patys susisinchronizuoja ir ima groti vienu ritmu, o palietus švytuoklę jų ritmas vėl išsiderina.
Kiekvienam meno kūriniui T. Nagai sukūrė garsų kombinaciją, kompoziciją, taip plėsdamas architektūros suvokimą.
Pačių parodos sumanytojų R. Valčik ir T. Nagai instaliaciją „Zawa-Zawa“ (liet. šnaru šnaru) padiktavo popieriaus šnarėjimo garsas ir kepimo popieriaus medžiagiškumas.
„Menininkui itin svarbu įsiklausyti į tai, ką jam sako materija. Mūsų „dialogas“ su popieriumi apsireiškė kaip labirintas, perskrodęs „Arkos“ galerijos erdvę“, – atskleidžia T. Nagai.
Paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“ galerijoje „Arka“ veiks iki spalio 8 d. Vėliau planuojamos parodos kelionės į kitus Lietuvos miestus bei Japoniją.
