Taigi rašau, bet iš vidaus sprogdina nuojauta, kad viskas turėtų būti atvirkščiai, nes turinio potvynio laikais Nojaus arka turėtų išplaukti ne potvynio kėlėjai, bet tie, kurie sugeba talentingai pažvelgti į tuos neaprėpiamus vandenis.
Akivaizdu, kad turinį šiais laikais gamina Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas. Nuo jų neatsilieka blogeriai, influenceriai, žurnalistai, menininkai ir viešųjų ryšių specialistai.
Į šiuos bando lygiuotis ūkininkai, bonsų augintojai, laisvojo elgesio merginos ir vaikinai. Visus juos anksčiau ar vėliau įveikti užsimojo dirbtinio intelekto generuojamas turinys.
Šiam, skirtingai nei mūsų visų fiziologiškai gaminamam turiniui, kurį bent kol kas sėkmingai suskaido gamta, akivaizdžiai trūksta vartotojų.
Todėl visi kenčia. Jeigu jau influenceriai nuolatos tyliai verkia kamputyje, nes kaskart sulaukia per mažai patiktukų ir pasidalinimų, nors jų vis daugėja, tai kaip jaučiasi Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas? Jeigu gausiai finansuojami valstybiniai teatrai lankytojus vilioja tokiomis reklaminėmis kampanijomis kaip „Neik į teatrą!“, tai įsivaizduokite vos galą su galu suduriančių nevyriausybinių vaidybos įstaigų, salėje matančių tą saujelę žiūrovų, arba viešųjų ryšių specialisto, kurio išvargto teksto neįdeda nė vienas portalas, ašarų dydį.
O kas bus, kai kol kas bejausmis dirbtinis intelektas supras, kad didžiosios dalies jo produkcijos nelabai kam reikia, ir staiga išmoks kankintis ir verkti?
Ilgai žavėjausi visokių iš valstybės kišenės finansuojamų knygų skaitymo akcijų išradingumu. Na, maždaug – perskaityk šimtą knygų per mėnesį, gausi diplomą ir dešimt leidinių nemokamai. Bet ilgainiui suvokiau, kad tokios akcijos yra bergždokos, skatinančios ne skaityti, o ryti – jausti ne skaitymo, o čempionų pusryčių malonumą. Todėl šiuo atveju ir valstybės skiriami pinigai nukeliauja truputį ne pagal adresą.
O juk jei kalbėtume visai atvirai, labiausiai skatintų skaityti būtent pinigai. Įsivaizduokite: Lietuvos kultūros taryba finansuoja skaitymo skatintojų biuro veiklą, užeini į tą biurą, papasakoji kokios nors knygos siužetą, išvardini personažų vardus, pasakai savo nuomonę apie tai, kas patiko, o kas ne, ir už tai gauni pinigų – priklausomai nuo valstybės finansavimo dydžio, dešimt, penkiasdešimt ar šimtą eurų.
Turbūt net bomžai pradėtų skaityti, o tokių biurų pridygtų visoje Lietuvoje ir gal net už jos ribų.
Svarbiausia, kad jie, tie biurai, kai kuriuos rašytojus, kurių kūrinių ne itin reikia nei istorijai, nei dabarčiai, priverstų pasvarstyti, ar piniginiu atžvilgiu ne labiau apsimoka skaityti kitų parašytas knygas.
Gali būti, kad ilgainiui literatūros pasaulyje įsivyrautų pusiausvyra tarp turinio gamintojų ir vartotojų.
Įkvėpti knygų skaitymo skatinimo biurų tinklo sėkmės visi likusieji turinio kūrėjai ir vartotojai taip pat pasektų jų pėdomis. Įvairaus plauko turinio vartojimo skatinimo įstaigos Jurgį, Antaną, Aloyzą ir Martyną paakintų didesnį pasitenkinimą jausti žavintis gabesniųjų mintimis, vaizdais ir judesiais. Visokie apsimetėliai guru, iki šiol mokę rašyti, fotografuoti, vaidinti, kitaip tariant, kurti, imtų mokyti skaityti, grožėtis nuotraukomis ir paveikslais, iš gausos atsirinkti perlus.
Lietuvos kultūros taryboje įsivyrautų pusiausvyra tarp turinio kūrimo ir turinio vartojimo programų.
Vilniaus dailės akademija imtų ugdyti dailės vartotojus (šiuolaikinių kritikų atmainą), kurie ilgainiui iš to galėtų valgyti duoną. Paskui ją pasektų Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Tokios neįprastos profesijos populiarumas paakintų kurtis naujiems turinio vartojimo universitetams ir naujoms tokio pobūdžio darbo vietoms. Gal būtų įsteigta šios srities ministerija, o dirbtinis intelektas suvoktų, kad vartoti gerą turinį smagiau nei kurti mėšliną.
Skaitau, ką parašiau, ir jaučiu, kaip atsiduriu jūsų, skaitytojai, vietoje. Girdžiu: „Kokį čia mėšlą parašei, Ramūnai?“ Ir suprantu, kad tai pati tikriausia svajonių profesija. Jei mes, nykstantys turinio vartotojai, šį darbą taip uoliai dirbame nemokamai, atlygis jį paverstų prestižiniu.
