– Pone Andrzejau, malonu Jus ir vėl matyti jau IX M. K. Čiurlionio konkurso vertinimo komisijos gretose. Šiemet vėl pirmininkausite žiuri. Kadangi dalyvaujate jau ne pirmą kartą, gal galėtumėte pasidalinti savo įžvalgomis – kaip nuo pastarojo karto konkursas pasikeitė? Galbūt pastebite kažką naujo, netikėto žvelgdamas į šių metų dalyvių pasirinktų atlikti kūrinių programas?
– Šiemet penktą kartą dalyvausiu tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso žiuri jau trečią kartą esu pakviestas būti šio konkurso vertinimo komisijos pirmininku. Man tai didelė garbė – vadovauti komisijai, kurioje dirba iškilūs vargonų profesoriai iš įvairiausių pasaulio vietų, už ką nuoširdžiai dėkoju.
Pirmą kartą šio konkurso dalyvių pasirodymus vertinau 2007 m. Analizuodamas šių penkių konkursų nuostatus, lygindamas juos su konkursais, kuriuose taip pat buvau žiuri nariu (Grand Prix de Chartres Paryžiuje, 1980 m., G. Silbermanno konkurse Freiberge ar J. P. Swelincko konkurse), pastebiu, kad Vilniaus konkurso repertuaro koncepcija išlieka nuosekli nuo pat konkurso pradžios.
Pagal konkurso pavadinimą privalomai atliekamos M. K. Čiurlionio fugos. Dalyviai skatinami atlikti talentingų ir apdovanojimus pelniusių lietuvių kompozitorių kūrinius, tarp kurių šiemet F. Latėno, V. Bartulio A. Martinaičio, Z. Bružaitės opusai. Nenorėčiau imtis šių kūrinių recenzento vaidmens, tačiau, mano nuomone, kai kurie iš jų yra išskirtiniai ir tikrai verti pasaulinės reklamos. Tai patvirtina ir daugelio atlikėjų pasirinkimas atlikti šių kompozitorių kūrybą ir praėjusiuose M. K. Čiurlionio konkursuose.
Šis muzikos renginys labai populiarina lietuvių kompozitorių kūrybą. Kitas svarbus Vilniuje organizuojamo konkurso programos bruožas – įpareigojimas vargonų muzikos repertuaro kanonui, o jame, pirmiausia, – Baroko muzika, kurios centre J. S. Bacho kūriniai. Trečiąją dalyvių repertuaro dalį sudaro laisvai pasirinktas kūrinys iš plataus istorinio epochų spektro, jame – ir romantinė muzika, ir avangardo kompozitorių kūryba.
Tokia programos koncepcija yra universali, nes jaunieji vargonininkai atlieka ne tik privalomus kūrinius, bet ir gali pasinaudoti savo pačių individualiu repertuaru. Šiais metais konkurso pirmojo etapo programoje privalomu kūriniu nuspręsta skirti vieną dalį iš J. S. Bacho trio sonatų (BWV 525–530) – taip puikiai patikrinami dalyvio techniniai gebėjimai.
Taip pat norėčiau padėkoti už Lietuvos vargonininkų gerą profesinį pasirengimą, konkursų, kuriuose dalyvavau kaip žiuri narys, meninį lygį. Nuo 2007 m. visuose konkursuose vienbalsiu žiuri sprendimu tarp laureatų būdavo vargonininkas iš Lietuvos. Norėčiau pasveikinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų klasių dėstytojus, konkursų laureatų profesorius.
– Koks ryšys Jus sieja su Lietuva, kolegomis lietuviais? Šis klausimas kilo, visai neseniai išgirdus vieną gražią istoriją, kuomet Vilniaus miesto Arkikatedroje klausėte vargonais skambinusio prof. Leopoldo Digrio – galbūt tuomet ir susipažinote? Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą ir kokie įspūdžiai užplūsta sugrįžus į Vilnių, šiemet minintį 700-ąjį gimtadienį?
– Mano ryšiai su Lietuva sieja tik muzika. Asmeninių giminystės ryšių neturiu, tačiau daug mano draugų, Lenkijos universitetų profesorių, buvo ir yra susiję su Lietuva kraujo ryšiais. Pirmą kartą Vilniuje buvau 1974 m., dalyvaudamas tuometinio Maskvos Gostkoncerto organizuotoje koncertų serijoje. Tais laikais Maskva, bendradarbiaudama su lenkų meno agentūra „Pagart“, sprendė dėl menininkų leidimo išvykti koncertuoti į užsienį.
Grojau rečitalį Arkikatedroje, kuri tuo metu nefunkcionavo kaip maldos, – joje buvo įsikūręs muziejus. Bet noriu nusikelti į 1963 metus, kurie man ypač svarbūs dėl pirmojo susitikimo su profesoriumi Leopoldu Digriu. Tai buvo metai, kai prof. Leopoldas Digrys pirmą kartą koncertavo Lenkijoje, Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Visas rečitalis nuskambėjo puikiai, o jo atlikti Césaro Francko preliudas, fuga ir variacijos h-moll, op. 19, išliko mano atmintyje iki šiol. Tuomet pirmą kartą išgirdau ir profesoriaus interpretuotas M. K. Čiurlionio fugas.
Praėjus 36 metams, 1999-aisiais, būdamas Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos akademijos, kurioje studijavo M. K. Čiurlionis, rektoriumi, kartu su Vilniaus muzikos ir teatro akademijos rektoriumi prof. Juozu Antanavičiumi pasirašėme bendradarbiavimo sutartį tarp mūsų atstovaujamų aukštųjų mokyklų. Šios ceremonijos kulminacija tapo koncertas Vilniaus Arkikatedroje tuomet kartu su prof. Leopoldu Digriu grojome keturiomis rankomis. Tai labai graži akimirka, kurią su profesoriumi prisimename kaskart susitikę.
Man, kaip šio konkurso žiuri nariui, teko garbė keliskart susitikti su profesoriumi Vytautu Landsbergiu – su dėkingumu prisimenu nuoširdžią pokalbių atmosferą kalbantis apie Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį bendradarbiavimą. Ta proga, už aukštą meninį-profesinį lygį turėjau galimybę išreikšti padėką Vilniaus akademijos studentams, žiuri sprendimu tapusiems ankstesnių M. K. Čiurlionio konkursų laureatais.
Konkurso žiuri posėdžiuose turėjau galimybę susitikti ir su prof. Renata Marcinkute-Lesieur – muzikos virtuoze ir puikia pedagoge, kurios mokiniai yra tapę itin reikšmingų konkursų nugalėtojais ir kurie dalyvauja vargonų muzikos festivaliuose visoje Europoje. Sveikinu profesorę Renatą su šiais pedagoginiais, taip pat organizaciniais pasiekimais, neatsiejamais ir nuo šio konkurso.
Šių metų liepą koncertavau Šv. Kazimiero bažnyčioje – koncertą skyriau Vilniaus miestui jo 700 metų įkūrimo jubiliejaus proga. Mes su žmona Hanna mylime šį gražų miestą ir linkime jam bei jo žmonėms tolesnių laimingų šimtmečių gyvuojant taikoje ir laisvėje.
– Šio konkurso istorijos pradžioje, 1965 m., jame varžėsi tik pianistai, o vėliau– jau ir vargonininkai. Kuo, jūsų manymu, svarbus šis žingsnis, bendrai vargonininkų dalyvavimas konkursuose? Ir kuo ypatingas būtent šis konkursas?
– Nuo 1991 m. šis konkursas įgijo tarptautinio pianistų ir vargonininkų konkurso statusą. Nuo 2007 m., kai pirmą kartą tapau šio konkurso žiuri nariu, stebiu, kaip konkursas plečiasi ir didėja jo prestižas tarptautinėje arenoje abiejose atlikimo srityse – tai liudija gausus jaunųjų vargonininkų iš viso pasaulio dalyvavimas.
Europoje vyksta daug vargonininkų konkursų, o šiųmetis 24-ių kandidatų skaičius rodo susidomėjimą lietuvių kompozitorių muzika, taip pat susidomėjimo pačiu konkursu augimą ir jo reikšmingo vaidmens tolimesnei dalyvių meninės karjeros raidai įvertinimą. Taigi šis konkursas atlieka dvi labai reikšmingas funkcijas – muzikos populiarinimo, sklaidos, ir įtraukumo, profesinės karjeros raidos.
– Kaip dažnai pačiam tenka atlikinėti Čiurlionio muziką ar išgirsti ją skambant? Kuo ji, jūsų manymu, išsiskiria, kuo jus patį žavi?
– Čiurlionio kūrinius atlieku koncertų serijos programoje „Europos vargonų muzika“. Tuomet į programą visada įtraukiu jo nuostabią fugą b-moll ir vieną iš fugų, kurių transkripciją vargonams parengė kolega prof. Leopoldas Digrys. Kompozitoriaus fugos išsiskiria nuostabiu griežtos kontrapunktinės technikos derinimu su romantizmo estetika ir pajauta. Jose persidengia dvi muzikos istorijos epochų elementai, kurie kompozicijose dera meistriškai.
– Viename interviu M. K. Čiurlionio proanūkis, pianistas ir pedagogas Rokas Zubovas atkreipė dėmesį, kad nors Čiurlionis pasaulyje atrandamas vis plačiau, visgi jo pavardė, kūriniai į mokymosi, studijų programas, jo manymu, įtraukiami nepelnytai retai. Profesoriau, ar sutinkate su pastaruoju teiginiu? Ar pats minite Čiurlionį savo paskaitose?
– Čiurlionio darbai būtų likę tikrai daug mažiau žinomi, jei ne šis konkursas. Nuo pirmojo Čiurlionio vardo konkurso su jo kūryba susipažino daugiau kaip 200 vargonininkų ir jų mokytojų visoje Europoje ir likusioje pasaulio dalyje. Dar daugiau – jie susipažino su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūryba. Dėl šių kompozitorių, kuriuos minėjau anksčiau šiame pokalbyje, individualaus kūrybos stiliaus, jų kūriniai konkurso dalyvių repertuaruose pasirodo net dažniau nei Čiurlionio fugos.
Į Lenkijos aukštųjų mokyklų studijų programas yra įtrauktas „Vargonų literatūros“ dalykas. Šio dalyko užsiėmimų metu studentai supažindinami su Europos vargonų muzikos istorija, įskaitant ir lietuvių kompozitorių muziką.
– O kas šiuo metu skamba bažnyčiose Lenkijoje liturgijos (ir ne tik) metu? Kokios sakralinės muzikos atlikimo tendencijos tiek repertuaro, tiek muzikos atlikėjų ir atlikimo kokybės atžvilgiu vyrauja? Kokią sakralinę muziką kuria šiuolaikiniai kompozitoriai Lenkijoje, ar išlieka ištikimi tradicijai, konservatyvus, o gal yra linkę eksperimentuoti?
– Kiekviena Lenkijos muzikos akademija siūlo liturginės muzikos studijas. Būdamas Varšuvos muzikos akademijos rektoriumi, įtraukiau šį kursą į aukštosios mokyklos studijų programą. Vėliau tą patį padarė visos Lenkijos muzikos akademijos.
Ten studentai gauna profesionalų pasirengimą vargonavimui bažnyčioje, darbui su choru ir jaunųjų vargonininkų ugdymui. Be aukštųjų mokyklų, Lenkijoje yra 44 vyskupijos, kurių kiekviena rengia vargonų studijų kursą bažnyčios muzikams. Nuo 1994 m. liturgijos metu grojančių vargonininkų rengimo lygis yra aukštas ir profesionalus.
– Biografijoje minite, kad kaip konsultantas, dizaineris ir technikas esate dalyvavęs daugybėje vargonų statybos projektų net keliuose žemynuose. Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį projektuojant vargonus, kas užtikrina šio instrumento kokybę?
Ar neteko susidurti su kuriozine situacija, kai, pavyzdžiui, į vieną Vilniaus bažnyčią buvo užsakyti vargonai iš Vokietijos. Tačiau kai jei buvo atgabenti, paaiškėjo, kad, padarius klaidą matavimuose, paprasčiausiai netilpo pro duris...
– Esu suprojektavęs keliolika instrumentų Lenkijoje ir užsienyje. Didžiausias instrumentas Lenkijoje, Licheno bazilikoje, kuriuo groja ir prof. Renata Marcinkutė– Lesieur, turi 157 balsus ir yra trečias pagal dydį Europoje. Suprojektuoti vargonus yra labai sudėtinga ir komplikuota užduotis.
Kiekvienas instrumentas projektuojamas individualiai, atsižvelgiant į daugelį sąlygų. Tai – akustika, patalpos tūris, architekto suplanuota erdvė vargonams ir... bažnyčios finansinės galimybės. Todėl sunku pateikti vienareikšmišką atsakymą į šį klausimą. Kiekvienas instrumentas yra originalus ir unikalus projektas.
– O ką renkasi groti jaunieji vargonininkai, studentai? Džiaugiamės šiemet konkurse sulaukę net keturių vargonininkų iš Lenkijos.
– Repertuaro pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių. Studentai vadovaujasi studijų programa ir vadovaujančio profesoriaus metodika. Apskritai studijų programose numatytas visų vargonų muzikos epochų repertuaras. Kūrinių pasirinkimas priklauso nuo profesoriaus.
Be šios programos, kurią nustato studijų reglamentai, yra
Kartu su kolegomis profesoriais savo studentus skatiname dalyvauti nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose. 2022 m., po 50 metų, baigiau dėstytojo karjerą F. Chopino muzikos akademijoje.
Anksčiau skatinau gabius studentus ir absolventus dalyvauti Čiurlionio konkurse, o dabar tai daro mano absolventai, jau tituluoti profesoriai. Šiemet, kaip ir ankstesniuose konkursuose, jų studentai įtraukti į dalyvių sąrašą. Didžiuojuosi, kad du mano auklėtiniai 2015 ir 2019 m. tapo šio konkurso antrųjų premijų laureatais.
Šiemet, būdamas devintojo konkurso žiuri pirmininku, linkiu visiems konkursantams kuo puikiausiai pasirodyti, kaip ir dera šio didžiulio meno renginio dalyviams, ir kad pelnyti laimėjimai prisidėtų prie tolesnio jų talento tobulinimo ir nuostabios meninės karjeros raidos.
