Gesualdo, kitaip Gesualdo da Venosa – Venozos (Italija) princas, Renesanso kompozitorius, keletą amžių po mirties buvo prisimenamas visų pirma kaip žmogžudys, išžudęs savo šeimą. Jis gyveno ir kūrė lūžio – perėjimo iš Renesanso į XVII a. – epochoje. XX a. C. Gesualdo muzikinės kompozicijos buvo įvertintos iš naujo. Jo muziką aukštai vertino Igoris Stravinskis, kuris 1960 m. C. Gesualdo gimimo 400-ųjų metinių progą parašė „Monumentum pro Gesualdo“ − harmonizuotas C. Gesualdo madrigalų versijas, kurių pagrindu buvo sukurtas baletas. Jam skirtos kelios operos, kurių vienos autorius – Alfredas Schnittke.
Vienas vokiečių Naujojo kino lyderių Werneris Herzogas sukūrė TV filmą „Gesualdo: mirtis dėl penkių balsų“ (1995 m.).
Gyvenimas – dramatiškas
C. Gesualdo kilęs iš išsilavinusios ir kilmingos giminės, kurios namai buvo reikšmingas Venozos kultūros centras, turėjęs savo kapelą. Tikriausiai juose C. Gesualdo galėjo semtis patirties iš besilankančių Neapolio muzikantų ir kompozitoriaus Pomponio Nennos, išmoko groti liutnia ir kitais instrumentais. Pirmosios jo kompozicijos datuojamos 1585 m.
Dramatiškai susiklostė C. Gesualdo asmeninis gyvenimas. 1586 m. jis vedė savo pusseserę Marią d‘Avalos. Ši santuoka, apdainuota Torquato Tasso, buvo nelaiminga: 1590-aisiais, sužinojęs apie žmonos neištikimybę, C. Gesualdo nužudė ją ir jos meilužį. Sklido gandai, kad nužudė ir antrąjį sūnų, tuo metu kūdikį, esą pamatęs jo akyse žmonos meilužio akis.
Būdamas kilmingųjų šeimos narys C. Gesualdo galėjo nebijoti teisminio persekiojimo – pagal anų laikų kilmingųjų moralinį kodeksą toks poelgis buvo beveik teisėtas. Gyvenimo pabaigoje C. Gesualdo atgailavo dėl savo poelgių, esą buvo pasamdęs tarną, kuris jį plakdavo.
Tragedija paliko niūrų pėdsaką muzikanto gyvenime ir kūryboje. Sulaukęs brandaus amžiaus jis tapo itin religingas, kūrė motetus, kurie buvo tam tikra jo išpažintis, atgaila. Subjektyvumas, perdėta egzaltacija, dramatizmas ir įtampa – jo madrigalų skiriamieji bruožai. Dalyje madrigalų naudojamos chromatinės dermės ir disonansai − muzikos elementai, kurie Vakarų muzikoje bus naudojami tik XIX a.
Atgailavo dėl mirtinos nuodėmės
Be pasaulietinių kūrinių, C. Gesualdo yra išleidęs sakralinės muzikos leidinius: dvi „Sacre Cantiones“ knygas, kurių antroji dalis neišliko, ir „Responsoria“, kurios kompozicijos skirtos Didžiosios savaitės liturginėms apeigoms. Prieš gyvenimo baigtį parašyti „Pasijų atliepai“, tikima, yra kompozitoriaus gniuždančios kaltės išraiška dėl padarytos mirtinos žmogžudystės nuodėmės ir kartu jo kančia pačiam tapatinantis su Kristaus auka.
Muzikos rinkinys „Responsoria et alia ad Officium Hebdomadae Sanctae spectantia“ išleistas 1611 m. Jį sudaro trys rinkiniai po devynias trumpas pjeses, po vieną Didžiajam Ketvirtadieniui, Didžiajam Penktadieniui ir Didžiajam Šeštadieniui, po vieną psalmę ir giesmę. Kūrinys parašytas balsams be akompanimento: dvi soprano, alto, dvi tenoro ir boso partijos.
Didžiosios savaitės Dievo žodžio su atliepu (arba kitaip vadinamos responsorijos) tekstai susiję su Jėzaus kančia. Kaip ir madrigalų knygose, C. Gesualdo naudoja ypač aštrius disonansus ir šokiruojančius chromatinius sugretinimus, ypač tose dalyse, kuriose išryškinamos teksto ištraukos, susijusios su Kristaus kančia arba šventojo Petro kalte išdavus Jėzų.
Nepaisant C. Gesualdo gyvenimo istorijos konteksto, kolektyvinėje atmintyje jis išliko kaip unikali asmenybė, nuolat gaubiama tamsumų. C. Gesualdo muzikoje leidžiamasi į neįprastus garso peizažus, kurių sudėtinga klausytis įpratusiems girdėti Renesanso muzikos skambesio giedrą.
Garsėja netradicinėmis interpretacijomis
C. Gesualdo atliepų Didžiajam Penktadieniui ir Didžiajam Šeštadieniui programą „Tenebrae responsoria“ festivalyje „Banchetto musicale“ atliksiantis „Graindelavoix“ – antropologo ir etninės muzikos tyrinėtojo Björno Schmelzerio iniciatyva 1999 metais įkurtas ansamblis. Šiandien jis žinomas visų pirma kaip naujo požiūrio į senosios muzikos studijas ir atlikimą pradininkas.
Kiekvienas kolektyvo pasirodymas – tai savotiškas kūrinio atgaivinimo ritualas, kuriame atsižvelgiama į daugelį parametrų: jo vokalines užduotis, sukūrimo ir atlikimo laiką bei vietą, taip pat sąveiką su atlikėjo kūnu.
Visi „Graindelavoix“ nariai – dainininkai ir muzikantai, padarę sėkmingą solo karjerą ir išmanantys įvairias menines praktikas. Tai leidžia kūrinius atlikti dinamiškai ir tarpdiscipliniškai, dažnai pateikiant netradicines interpretacijas, sulaukiančias ir palankaus, ir nevienareikšmiško profesionalų įvertinimo.
Pavyzdžiui, didelio atgarsio pasaulio muzikinėje bendruomenėje sulaukė ansamblio projektas „Rolling Stone Missa do Terramoto“ pagal XV a. prancūzų kompozitoriaus Antoine'o Brumelio 12-balses mišias „Et ecce terrae motus“ („Žemės drebėjimo mišios“). Koncertas prasidedas nespalvotu etnografiniu 1967 m. Luigi di Gianni filmu „Il Culto delle Pietre“, kuriame užfiksuota kasmetė procesija į olą, kurioje gyveno šventasis Venancijus. Rajano (Abrucų regionas, Vidurio Italija) gyventojai trinasi į olos sienas tarsi į relikviją, bandydami perimti apsaugines ir gydomąsias atsiskyrėlio savybes. Dokumentiniame filme nėra originalaus garso takelio, jį lydi laisvojo džiazo gitaristo Manuelio Motos elektroninis garso takelis. Aplinka keista, statiška, niūri; muzikantai vos įžiūrimi už ekrano tinklelio. Neišlikusias partitūros vietas taip pat kompensuoja gitaros rifai.
Tokios B. Schmelzerio su „Graindelavoix“ programos ne kartą gerokai supurtė publikos įsivaizdavimą, kaip turėtų skambėti viduramžių ir Renesanso laikotarpių vokalinė muzika ir, galima sakyti, padėjo supratimo apie šių epochų muzikos visatą kertinį akmenį.
Bando išryškinti akląją dėmę
Ansamblio pavadinimas „Graindelavoix“ – nuroda į garsiąją Roland'o Bartheso esė „Le grain de la voix“ („Balso grūdas“). B. Schmelzeris, aiškindamas, kaip kilo mintis taip pavadinti ansamblį, viename interviu sakė: „Prieš 20 metų, kai dar buvau jaunas ir sugalvojau pavadinimą, jis atrodė itin taiklus, bet gal buvau šiek tiek per naivus. Dauguma senosios muzikos ansamblių pasiima kokį nors terminą iš lotynų kalbos arba pasirenka mėgstamo kompozitoriaus vardą ir prideda „Ensemble“ arba „Consort“ – man tai pasirodė nelabai įdomu.
Norėjau rasti pavadinimą, kuris būtų mūsų tikroji emblema, terminą, atspindintį būtent tai, ką darome. R. Barthes'o sukurta „balso grūdo“ sąvoka neturi nieko bendra su senąja muzika. Ji reiškia meno kūrinio dėmę, vagą, plyšį, lopą – kažką, kas yra šiek tiek purvinas, skilinėjantis, lūžtantis. Tai taip pat kažkas, ko negali visiškai kontroliuoti, nors ir girdi, kad tai yra. Šis kažkas primena akląją dėmę.
Daugelis muzikantų užtaiso šį plyšį, apsimeta, kad jo nėra. Dirbdamas su „Graindelavoix“ tą plyšį bandau padaryti atspirties tašku, R. Bartheso sėkla. Nenoriu prikelti praeities, ieškoti galutinės istorijos tiesos. Man įdomiau tai, kad mes sugebame su ja susijungti ir ją suprasti, kartais beveik nesąmoningai.
Man dainininkas nėra tas, kuris turi pažodžiui atkartoti tai, ką turėjo omenyje XV a. gyvenęs kompozitorius. Tai visada yra savotiškos derybos tarp senovinio kūrinio ir šiuolaikinio kūno – mūsų kūnai teoriškai yra šiuolaikiniai, tačiau jie turi daugybę sluoksnių.
Ar tikrai priklausome XXI amžiui? Nesu tuo tikras, mes visi turime savyje įrašytas tam tikras istorijas. Mūsų tėvų istorija, pokario traumos, migrantų praeitis – visa tai įsišakniję mūsų kūnuose. Ką galime su tuo padaryti? Galime apsimesti, kad to nėra, arba galime su tuo susitaikyti.
Štai kas yra „Graindelavoix“ – tai balso sudėtingumas. Taip pat tai, kas balse yra daugiau nei žinia. R. Barthes'as skiria balsą, kuris tiesiog perduoda žinią, ir balse esantį elementą, jo substratą. Tai – ta akloji dėmė.
Man patinka, kai muzikoje yra nebaigtų elementų. Tai tam tikra prasme taip pat „grūdas“. Tai puikiai išvystyta kitų stilių ir tradicijų muzikoje, pavyzdžiui, džiaze – pasiklausykite Billie Holiday balso. Daugelyje muzikos žanrų vertinami pažeisti, užkimę balsai.“
Pasak komentatorių, R. Barthes'as savo esė „Le grain de la voix“ ieškojo, kas sudaro grūdėtąją balso esmę; „Graindelavoix“ eksperimentuoja su tuo, kas daroma su „grūdu“ – fiziniu ir dvasiniu balso atspindžiu.
Repertuaras – keliantis nerimą
Ansamblio „Graindelavoix“ C. Gesualdo „Pasijų atliepų“ interpretacija apgaubia klausytojus kompozitorių supusia tamsuma. Slovėnų filosofas ir kultūros teoretikas Mladenas Dolaras savo esė, skirtame „Graindelavoix“ kompaktinei plokštelei su C. Gesualdo „Tenebrae“ įrašu, rašė: „C. Gesualdo muzikoje yra kažkas, kas kelia nerimą ir yra nesuvokiama, ir tai neabejotinai patirs kiekvienas, net visiškai neišprusęs klausytojas. Ypač tai pasakytina apie „Tenebrae Responsoria“ (1611 m.) – jo galutinį pareiškimą, paminklą, testamentą. Tarsi šis kūrinys, visiškai atitinkantis Didžiosios savaitės liturgiją, paremtas grigališkojo choralo praktika, palaikantis tvarką bei religinį pamaldumą, nuolat peržengtų savo ribas, savo laiką ir aplinką, tiesiogiai kreiptųsi į dabartį, pažeistų visas taisykles, sukeldamas stiprią įtampą, pasiektų kažką, kas ribojasi su chaosu ir beprotybe.
Antverpene įsikūręs B. Schmelzerio vadovaujamas novatoriškas ansamblis „Graindelavoix“ yra idealūs atlikėjai šiam nerimą keliančiam repertuarui, kuris iš pradžių buvo atliekamas C. Gesualdo pilyje ir kurio klausėsi tikriausiai tik vienas klausytojas: pats C. Gesualdo... Daugiau nei trijų valandų trukmės koncerte, įrašytame per dešimt 2019 m. vasaros dienų, dainininkai visiškai atskleidžia visus bruožus, kurie po 16 albumų (visi išleisti „Glossa“ leidykloje) ir šimtų koncertų pavertė jų skambesį išties firminiu.“
Tą firminį skambesį galės išgirsti ir „Banchetto musicale“ klausytojai.
Festivalį rengia viešoji koncertinė įstaiga „Banchetto musicale“ ir Všį „Vilniaus festivaliai“.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
FESTIVALIO KALENDORIUS
Rugsėjo 12 d. 19 val.
Šv. Kotrynos bažnyčioje
„Tenebrae responsoria“ (Pasijų atliepai)
Carlo Gesualdo (1566–1613) atliepai Didžiajam Penktadieniui ir Didžiajam Šeštadieniui
„Graindelavoix“, vadovas Björn Schmelzer (Belgija)
Florencia Menconi, Teodora Tommasi, Razek-François Bitar, Albert Riera, Andrés Miravete, Marius Peterson, Arnout Malfliet, Adrian Sîrbu
Rugsėjo 16 d. 19 val.
„Banchetto musicale“ festivalio „Fringe Day“
Jaunųjų senosios muzikos atlikėjų koncertas internetu
Tímea Daradics – clavisimbalum, klavesinas (Vengrija)
Ansamblis „OFFICINA MUSICÆ“ (Italija)
Elena Borsato – barokinis traversas
Francesco Maria Cataldo – viola da gamba
Luca Marcadella – klavesinas
Rugsėjo 17 d. 18 val. 30 min.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje
„Giesmės tikėjimui katalickam priderančios“
XVII a. Vilniaus jėzuitų spausdintos giesmės
GŠ Ansamblis (Lietuva), vadovė Gabija Adamonytė
Gabija Adamonytė, Milda Adamonytė, Antanas Pundzius, Augminas Petronis, Laurynas Adamonis, Tautvydas Mažeika
Rugsėjo 18 d. 19 val.
Viešbučio „Domus Maria“ Didžiojoje salėje-lektoriume
„Polonica“
Liutnios muzikos lenkiškosios sąsajos (apie 1600)
Michał Gondko (Šveicarija) – liutnia
Rugsėjo 24 d. 19 val.
„Vaidilos“ teatre
Henry Purcello (1659–1695) opera
„Dido and Aeneas“ („Didonė ir Enėjas“)
Libreto autorius Nahumas Tate’as (1652–1715)
Meno vadovas ir dirigentas Christian Frattima (Italija)
Dido (Didonė): Theodora Baka (Graikija) – mecosopranas
Aeneas (Enėjas): Jóhann Kristinsson (Islandija) – baritonas
Belinda: Bryndís Guðjónsdóttir (Islandija) – sopranas
2nd Woman (Antroji moteris): Yo Otahara (Japonija) – sopranas
Sorceress (Burtininkė): Julija Stankevičiūtė (Lietuva) – mecosopranas
1st Witch (Pirmoji ragana): Indrė Anankaitė (Lietuva) – sopranas
2nd Witch (Antroji ragana): Seohee Kim (Pietų Korėja) – sopranas
Sailor (Jūreivis): Povilas Vanžodis (Lietuva) – tenoras
Baroko orkestras „Coin du Roi“ (Italija)
Festivalio choras „Duodeco“ (Lietuva)
