Teatre bus atidaryta ir paroda „Raidžių paveikslai“ (1-ame aukšte veiks iki lapkričio 30 d.), kurioje eksponuojami XX-XXI a. lietuvių poetų konkrečioji poezija – eilėraščiai paveikslai. Tiek diskusija, tiek paroda atveria VST naująjį sezoną bei palydi režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ premjerą (įvyks rugsėjo 16, 17, 19 d. VST Didžiojoje salėje) pagal klasika tapusią anglų dramaturgo Tomo Stoppardo to paties pavadinimo pjesę.
Kalba kaip kalėjimas ir būdas susišnekėti
Vienaip ar kitaip kalba yra sugriautojo mitinio Babilono bokšto statybinės atliekos, iš kurių dėliodami raidžių, garsų, fonemų peizažus bandome susišnekėti. Kito pasirinkimo, regis, ir neturime. Tik kaskart sukurti pasaulį iš naujo ir susitarti. Nesusikalbėjimo pasekmės paprastai pražūtingos – katastrofos, karai, konfliktai. Šiandien akivaizdu, kad kariauti verčiama net pati abėcėlė, raidės, jos paverčiamos ginklais, kalba naudojamasi kaip manipuliacijos įrankiu. Juk viskas yra kalba. Sapnai, daiktai, visa, kas mus supa, irgi yra kalba. Teatro scena greičiausiai yra viena iš tų erdvių, kurioje galima ir reikia tą naująjį pasaulį sukurti, bent trumpam patikėti jo galimybe, kalbėti sudėtingiausiomis temomis, skirtingomis kalbomis ir suvokti, kad skirtumai jungia. Vilniaus senojo teatro, kuriame daugiakalbiškumas, daugiatautiškumas, kalbų maišymasis, net tam tikra glosolalija yra kasdienybė, kontekste tai itin aktualu. Tai galimybė, bet ir iššūkis.
Reikia pripažinti, jog dėl technologijų, socialinių pokyčių etc. kalba kinta ir mutuoja itin intensyviai. Vieni tvirtina, jog kalba primityvėja, degraduoja, plinta beraštystė, skaitymo, teksto suvokimo įgūdžiai menksta. Kita dalis tvirtina, kad kalba tiesiog įgauna vis kitas formas, natūraliai transformuojasi ir regreso faktoriaus čia tikrai nesama. Kalbos kaita – jos gyvybės ženklas, nesikeičia tik mirusios... Ar tikrai?
Kitas svarbus ir esminis klausimas – kaip besikeičiantis kalbos statusas veikia menus: teatrą, dramaturgiją, kiną, literatūrą? Esama nuogąstavimų, jog pjesės, dramos statant spektaklius „numelioruojamos“, iškupiūruojamos, išpilama nemažai „perteklinės“ kalbos. Ar neišpilamas ir pats kūdikis? Kalba nustumiama į šoną, ji atlieka tik protezo, fono vaidmenį? Scenoje dažnai nebelieka kalbos, ją išstumia vaizdas, garsas? Kalbos perteklius generuoja nuobodulį? Bet vaizdas ir garsas juk irgi kalba... Išlieka ir vertimų problema. Dėl kalbos barjero nespėjame paskui dabartį, šiandieninę pasaulio dramaturgiją. Ar mes pajėgūs išsiversti pasaulį ir būti jo dalimi?
Tomo Stoppardo atvejis
Temą diskusijai padiktavo režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ premjera, kuri įvyks rugsėjo 16, 17, 19 d. Vilniaus senajame teatre pagal klasika tapusią anglų dramaturgo Tomo Stoppardo to paties pavadinimo pjesę. Anot režisieriaus, pjesė labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų priminti žiūrovams prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės, harmonijos, laimės neįmanomybę. Beje, pati pjesės kalba (žaidimas reikšmėmis, sąskambiais etc.) yra labai svarbus pjesės architektūrinis elementas.
Greičiausiai viena iš priežasčių, kodėl ši pjesė Lietuvoje pirmąjį kartą pastatyta tik dabar, būtų jos kalba, kalbos daugiareikšmiškumas, žaidimas ja, intelektualumas. Natūraliai kyla klausimas, ar matome prasmę galynėtis su kalba, sudėtingesniais tekstais? Ir visgi, kalba yra kalėjimas, pančiai, disciplinuojantys antrankiai ar ženklų sistema, atverianti galimybes nežabotai kūrybai ir laisvei?
Raidžių paveikslai
Parodoje „Raidžių paveikslai“ – XX-XXI a. lietuvių poetų, rašytojų vizualiosios poezijos kūriniai. Jie skirtingi savo stilistika, braižu, intencijomis, temomis, tačiau juos vienija noras kalbą įvaizdinti, kurti naujas reikšmes. Lietuvoje pirmieji tokie tekstai lietuvių kalba atsirado tik XX a. antroje pusėje, nors tam tikrų apraiškų būtų galima rasti ir anksčiau, pvz. baroko literatūroje („įmantrioji literatūra“). Parodoje gerai atsispinti šio poezijos žanro raida, įvairovė, pristatomi Rimo Vėžio, Eduardo Mieželaičio, Antano A. Jonyno, Aurio Radzevičiaus-Radziaus, Sigito Gedos, Donaldo Apanavičiaus, Tomo S. Butkaus, Gyčio Norvilo, Alio Balbieriaus, Manto Gimžausko, Benedikto Januševičiaus vizualiosios poezijos darbai, dar kitaip vadinami „konkrytai“ etc.
Vizualiosios, konkrečiosios poezijos tradicija labai aiški, šios krypties kūrinių daugiau mažiau rasime visų šalių literatūrose. Ji paprastai siejama su XX a. pr. avangardistinėmis meno kryptimis (dadaizmu, siurrealizmu, futurizmu, konstruktyvizmu), eksperimentais su pačia kalba, noru ją laužyti, plėsti jos ribas. Konkrečioji poezija grindžiama vizualiniu arba akustiniu efektu. Eilėraščio grafiniam pavidalui naudojami raidžių, grafemų, morfemų fragmentai, iš kurių sudaromos įvairios figūros, paveikslai.
Parodos, kuri veiks iki lapkričio 30 d., iniciatoriai – nepriklausoma leidybinė platforma „NoRoutine Books“. Ši paroda jau buvo eksponuota Vilniaus knygų mugėje, Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos meno skyriuje.
