– Įvietintos muzikos festivalis „Muzika erdvėje“ rengiamas jau devintus metus, bet ne visi žino, ką reiškia ši sąvoka. Kas jus įkvėpė imtis vienintelio Lietuvoje šio žanro festivalio?
– Terminas „įvietinta muzika“ kildinamas iš angliškojo „site-specific art“, kuris dažniau siejamas su vaizduojamuoju menu. Įvietinimo idėja būdingesnė vizualiajam ir tarpdisciplininiam menams, ja paprastai remiasi skulptoriai ir instaliacijų kūrėjai, nes apčiuopiamus objektus lengviau susieti su konkrečia vieta.
Bet tai įmanoma ir muzikoje, tik tokios patirtys čia retesnės. Muzikai dažniau tyrinėja, įrašinėja ar dekonstruoja aplinkos garsus bei triukšmus nei kuria įvietintą meną. Tokio meno kūriniai turi būti architektūriškai, akustiškai, idėjiškai susiję su tam tikromis vietomis ir jų kontekstais. Todėl juos skleisdami stengiamės apibūdinti ir erdves – tai padeda klausytojams susieti jas su muzikos turiniu, nauju žvilgsniu pamatyti miestą.
Jei erdvė neatsiejama nuo tam tikros bendruomenės, kūrinio autorius tyrinėja ir ją. Tarkime, viename mūsų festivalių kompozitoriai kūrė kompozicijas Keturiasdešimt Totorių kaimui, moterų futbolo komandai.
Aš nuo studijų metų domiuosi aplinkos muzika, rašiau ir magistro darbą apie jos poveikį bei funkcijas. 2014 metais festivalį pradėjome rengti su kompozitore Juta Pranulyte. Tada jį vadinome kompozitorių kūrybos dirbtuvėmis. Mūsų tikslas buvo paskatinti kolegas labiau domėtis aplinka, priartinti šiuolaikinę muziką prie žmonių, ją populiarinti.
– Ar festivalio autoriai visada supranta, ko iš jų tikimasi?
– Ne visi kūriniai pateisina lūkesčius. Lietuvoje ši muzikos sritis mažai tyrinėta, nedaugelis kompozitorių domisi muzikos poveikiu visuomenei ir aplinkai, tad vadovaujasi labiau savo intuicija ir estetinėmis nuostatomis.
Skiriamasis įvietintos muzikos bruožas – itin glaudus ryšys su klausytoju. Dažnai manoma, kad šiuolaikinė muzika yra elitinis menas, jos koncertai rengiami uždaroms šiuolaikinės muzikos bendruomenėms. Mes, susiedami muziką su kasdiene žmonių aplinka, paverčiame ją asmeniška.
Pavyzdžiui, vienas festivalio kūrinys skambėjo degtinės fabrike, kur visiems reikėjo užsiregistruoti, apsivilkti sanitarinius rūbus. Bet premjera subūrė nepaprastai margą auditoriją – nuo reiverių iki šeimų su vaikais ir močiučių. Filharmonijoje ar kitoje koncertų salėje to turbūt neišvystume. Daug metų stebėdamas mūsų auditoriją matau, kaip muzika suvienija skirtingus žmones.
– Erdves surandate ir kompozitoriams pasiūlote jūs?
– Prieš du mėnesius, rengdami Vilniaus 700 metų sukakčiai skirtą ciklą „Muzika Vilniui“, parodėme daugiau iniciatyvos, nes tąkart premjeras konkrečioms miesto erdvėms kūrė užsienio šalių korifėjai – užsieniečiams Vilniuje orientuotis sunkiau. Tačiau įprastinėse programose atsižvelgiame į kompozitorių pageidavimus. Tik jei jų pasirinktos erdvės ne visai pateisina kūrinio idėją, pasiūlome alternatyvą.
Nepaprastai smagu rengti šį festivalį, nes mums tai ir asmeninės ekskursijos apžiūrint su kompozitoriais pasirinktas erdves.
Festivalis leidžia pažinti miestą geriau nei daugumai vilniečių.
– Ar visada pavyksta patekti į norimas vietas?
– Pasitaiko techninių kliūčių, kartais nepavyksta susitarti dėl datų. Bet sulaukėme ir kai kurių bendruomenių nepasitikėjimo. Pavyzdžiui, pastaruosius kelerius metus vengėme religinių erdvių, čia kilo problemų ir rengiant ciklą „Muzika Vilniui“.
Iki tol nebuvome susidūrę su situacija, kad mūsų kur nors neįsileistų: erdvių šeimininkams atrodydavo egzotiška, kad kompozitoriai įgarsins jų valdas, jie to norėdavo.
Bet dvasininkai linkę užsisklęsti. Prisimenu, per Pasaulinę klausymosi dieną vos nežlugo performansas Katedros aikštėje, nes vyskupijai užkliuvo mano personažas: buvau šamanas, renkantis norus ant Gitenio Umbraso sukurtos Stebuklingos plytelės.
– Cikle „Muzika Vilniui“ dalyvavo šiuolaikinės muzikos garsenybės Michaelas Gordonas iš JAV, vokietis Heineris Goebbelsas, japonas Toshio Hosokawa, austras Beatas Furreris, Ivanas Fedele iš Italijos, lenkė Agata Zubel ir ukrainietė Anna Korsun. Kas geriausiai įprasmino įvietintos muzikos idėją?
– Sakyčiau, A.Zubel kūrinys, sujungęs senąjį ir modernųjį Vilnių, skambėjęs Gedimino pilyje ir verslo centro „K29“ lifte ir labiausiai susijęs su tomis vietomis tiek idėja, tiek akustiškai. Būtų sunku jį įsivaizduoti kitur.
Be galo įtaigiai Tuskulėnų memorialiniame komplekse nuskambėjo A.Korsun kompozicija.
O I.Fedele kūrinys, parašytas Kazio Varnelio namams-muziejui, nors įkvėptas šio dailininko paveikslų, galėtų puikiai gyvuoti bet kur, kaip ir kitos kompozicijos. Apskritai šio ciklo kūriniai pranoko rengėjų lūkesčius – derėjo erdvėse, papildė jų kontekstus.
– Skelbėte, kad kūriniai pasiliks Vilniaus vietose, kurioms buvo sukurti, instaliacijų pavidalu.
– To tikėjomės. Tačiau pasaulyje griežtėjant autorinių teisių apsaugai gali kilti nenumatytų problemų. Nors visi kompozitoriai sutartyse nurodė atsisakantys autorinių mokesčių už instaliacijas, kad tai – dovana Vilniui, autorių teisių asociacijos gali blokuoti tokį jų sprendimą. Mat autorius su tomis asociacijomis sieja savos sutartys. Graži idėja gali žlugti dėl administracinių kliūčių. Dėsime visas pastangas, kad taip neįvyktų.
Norėtume, kad visi „Muzikos erdvėje“ kūriniai būtų pasiekiami publikai. Nuo 2014-ųjų kompozitoriai įgarsino jau daugiau kaip pusšimtį skirtingų sostinės erdvių. Jei kokia nors forma kūriniai jose išliktų, turėtume didžiausią Europoje ir pasaulyje muzikos parką.
– Kokie dar „Muzikos erdvėje“ projektai įsiminė?
– Kaip vieną geriausių įvietinimo pavyzdžių paminėčiau Agnės Matulevičiūtės kompoziciją Keturiasdešimt Totorių kaime. Agnė atliko jo bendruomenės tyrimą ir parašė kūrinį „Kvietimas maldai“, kuriame sujungė archajiškiausio lietuvių instrumento birbynės melodijas ir musulmonų dvasininko muftijaus giedojimą.
Kūrinys skirtas būtent tai vietai, tiems žmonėms, o premjera tapo nuoširdžiu suartėjimu su totorių bendruomene – jie vaišino visus savo tautiniais patiekalais.
Dauguma festivalio „Muzika erdvėje“ kūrinių buvo pavykę, nes kompozitoriai kūrė, žinodami, kur jie skambės.
– Įvietinta muzika neatsiejama nuo tyrimo ir edukacijos?
– Meninis tyrimas yra būtinas. Kuo labiau kompozitorius atsižvelgs į vietos architektūrą, akustiką, socialinius, istorinius, kitokius kontekstus, tuo labiau pavykęs bus kūrinys. O klausytojui tai galimybė atrasti šiuolaikinę muziką netikėtoje erdvėje ir pačią erdvę patirti netikėtu rakursu.
2020-aisiais skirdami festivalį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui, o šiemet – Vilniaus jubiliejui, norime paskatinti publiką apmąstyti savo asmeninį santykį su miestu. Nuveikti ką nors prasminga miesto labui – geriausia dovana. Menas, kultūra tam labai tinka.
– Galima sakyti, jūsų projektai yra muzika Vilniui, nes yra skirti šio miesto erdvėms.
– Įgarsinome jau kone visas potencialias Vilniaus erdves, idėjos pradeda kartotis, tad pradėsime žvalgytis ir į kitus miestus.
Tačiau šį rudenį dar tęsime dedikaciją Vilniui, šį kartą tema bus „Užribiai“.
Kviečiame publiką kartu su kompozitoriais patyrinėti nefasadinį miestą, visuomenės ir viešojo gyvenimo paribių vietoves, bendruomenes ir procesus, taip užbaigdami sostinės 700 metų sukakčiai skirtų temų ciklą. Juk švenčia visoks Vilnius. Norime paskatinti miestiečius prisidėti kuriant miesto ateitį ir nieko nepalikti užribyje.
„Muzika erdvėje“ kvies atrasti kitokią sostinę
Festivalio tema „Užribiai“ atsiskleis itin skirtingose Vilniaus erdvėse.
J.Jurkūnas viso festivalio metu pristatys individualų maršrutą po Lukiškių aikštę.
D.Pūras pakvies į patyriminę instaliaciją Pabėgėlių priėmimo centre Naujininkuose.
A. Lukoszevieze kūrinys skambės požeminėje Oslo gatvės perėjoje šalia Lazdynų ligoninės.
L.Vozgirdaitė kvies į Radvilų rūmų dailės muziejaus erdves, kur anksčiau buvo įsikūręs naktinis baras „Woo“.
L.Rupšlaukis įsikurs buvusiuose Vyriausybės svečių namuose Žvėryne.
D.Bielkausko ir K.Lučinsko dueto „Tykumos“ performansas skambės Boriso Nemcovo skvere.
A.Arutiunianas pasiūlys kelionę automobiliu Vilniaus periferinių erdvių maršrutu.
D.Digimas muzikinėje ekspedicijoje siūlys atrasti Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį ir jo garsinį peizažą.
Pasakų parkas taps scena režisieriaus G.Rimeikos spektakliui-siaubo pasivaikščiojimui.
O.Narbutaitės kūrinys skambės Liepkalnio vandens saugykloje.
P.Sakowiczius ir J.Stasiowska pakvies į judesio ir garso spektaklį Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose.
Plačiau apie renginius: Muzikaerdveje.lt.
