Pašnekovas užsiminė apie dar nesurastus M. K. Čiurlionio kūrinius ir kaip šio kompozitoriaus vardo konkurso nugalėtojas dalijasi tokios pergalės reikšme savo profesiniame muzikos kelyje.
– Rokai, esate minėjęs, kad pergalė 1986 m. M. K. Čiurlionio pianistų konkurse jums buvo itin svarbi, pajutote tam tikrą įsipareigojimą M. K. Čiurlioniui ir jo kūrybai. Ar sekate šio konkurso naujienas, klausote, kaip iš įvairiausių pasaulio vietų atvykę atlikėjai interpretuoja M. K. Čiurlionio muziką?
– Taip, pergalė 1986 m. M. K. Čiurlionio pianistų konkurse, galima sakyti, nulėmė mano muzikinę raidą ir lėmė nemažai apsisprendimų profesiniame gyvenime. Konkurso tolesnį gyvavimą seku labiau per atstumą. Tai lemia mano paties užimtumas, nors naujienos pasiekia, šį bei tą ir pasiklausau.
Seku Lietuvos pianistų, kurie pelnė laureatų vardus arba gavo diplomus M. K. Čiurlionio konkurse, tolesnį profesinį augimą. Druskininkuose organizuoju kasmetinį festivalį „Fortepijono muzikos vasara“ M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje. Jame teisę koncertuoti tradiciškai gauna M. K. Čiurlionio konkurso laureatai ir diplomantai, todėl su visais jais bendrauju, jaučiu tradicijos tąsą.
– Kaip šis konkursas atrodo šiandien, kokia jo svarba? Kaip jis paaugo nuo tų metų, kai pats jame dalyvavote kaip konkursantas?
– Sunku ir kartu paprasta vertinti konkurso pasikeitimus. Kai aš jame dalyvavau, Lietuva nebuvo laisva šalis, konkurse dalyvaudavo penkių, tuomet vadintų sąjunginėmis respublikomis jaunieji pianistai. Labai svarbu, kad 1990 metų pradžioje, kada vyko tiek daug pasikeitimų, konkurso organizatoriai sugebėjo ne tik jį išsaugoti ir užauginti taip, kad sunku net lyginti su tuo, kuriame man teko dalyvauti...
– Praėjusiais metais Londone vyko M. K. Čiurlionio sezonas, kurio pagrindinis renginys buvo didžiulė personalinė jo dailės darbų paroda, joje eksponuoti daugiau nei šimtas kūrinių. Dar prieš kelerius metus M. K. Čiurlionio tapybos darbai užėmė svarbią vietą Baltų simbolizmo dailės parodoje Orsė muziejuje Paryžiuje, kuri vėliau keliavo į Taliną ir Rygą, kol galiausiai pasiekė Vilnių.
Dar prieš tai jo kūryba išsamiai pristatyta Milane. Tačiau jūs, kaip M. K. Čiurlionio kūrybos ambasadorius, vis vien nevengiate pakartoti, kad pasaulis dar nepakankamai susipažinęs su šiuo kūrėju, akcentuojate, kad jis dar neįtrauktas į užsienio meno ugdymo programas. Ar išties situacija tokia prasta, galbūt tiksliau – neturinti mūsų tenkinti?
– Džiaugiuosi plintančiu M. K. Čiurlionio pripažinimu. Tikrai, kaip dailininkas jis atranda vis daugiau gerbėjų ir mylėtojų pasaulyje. Ir kaip kompozitorius M. K. Čiurlionis taip pat po truputį „skverbiasi“ į užsienio šalių pianistų repertuarus.
Bet turime būti objektyvūs: iki pat 1990 metų, kada Lietuva atgavo nepriklausomybę, pristatyti M. K. Čiurlionį Vakarų pasaulyje nebuvo jokių galimybių, todėl jo kūryba niekada negalėjo būti deramai įvertinta greta amžininkų kūrinių.
XX a. pradžios muzikos ir dailės istorija buvo parašyta tuomet, kai M. K. Čiurlionis plačiau dar nebuvo žinomas, ir dabar jį įtraukti į tą istoriją yra nebeįmanoma. Turime susitaikyti su padėtimi ir stengtis savomis jėgomis atverti M. K. Čiurlionio kūrybą pasauliui. Situacija yra objektyviai nulemta tam tikrų istorinių aplinkybių.
– Ar galėtumėte pasidalinti įspūdžiais iš muzikos klausytojų ir dailės mėgėjų pirmųjų susidūrimų su M. K. Čiurlioniu? Gal kokia reakcija ar apžvalga įsiminė?
– Pristatant M. K. Čiurlionio kūrybą pasaulyje dažnai jaučiu tą patį rezonansą: jo muzikai ir tapybai nereikia „vertimo“. Italas, amerikietis, iranietis, serbas ar suomis „skaito“ ir supranta M. K. Čiurlionio muziką ir dailę organiškai, jam nereikia papildomų paaiškinimų, kuo ta muzika ir dailės kūriniai yra vertingi, intriguojantys, įdomūs. Iš to susidarau nuomonę, kad M. K. Čiurlionis užkabino labai gilius bendražmogiškus klodus, palietė tas sielos stygas, kurios yra bendros visiems pasaulio žmonėms.
– Šių metų gegužę „Vaidilos“ teatre buvo rekonstruotas 1908 m. M. K. Čiurlionio koncertas, anuomet skirtas paramos Lietuvos dailininkų draugijai rinkimui. Jame skambėjo nuo to laiko negirdėtos harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, kantatos „De profundis“ bei „Tautiškos giesmės“ redakcijos, kurias iš archyvuose rastų rankraščių atkūrė ir parengė kompozitorius, muzikologas, Graco muzikos akademijos lektorius Charrisas Efthimiou. Ko pati Lietuva dar galbūt nėra atradusi iš M. K. Čiurlionio kūrybinio (ir ne tik) palikimo?
– Muzikologas Charrisas Efthimiou, pastaraisiais metais ypač daug laiko skiriantis M. K. Čiurlionio rankraščių analizei, mums pateikė ne vieną naujieną. Tikiuosi, kad niekada neateis toks metas, kada bus galima pasakyti, jog M. K. Čiurlionio kūryboje jau „atradome“ viską.
Geras, gilus menas kiekvienai naujai kartai kalba nauju balsu, su meno pagalba kiekviena karta reflektuoja savo būtį, atranda prasmes ir darną pasaulyje. Manau, kad ir dar po šimto metų M. K. Čiurlionio kūrybinis palikimas bus aktualus tiems žmonėms, kurie ieškos grožio, prasmės, esmės, harmonijos. Ir jie vėl sau naujai atras M. K. Čiurlionį.
– Turbūt mažiau kam žinoma, kad M. K. Čiurlionis dar ir fotografavo, dalis jo darytų nuotraukų, galimai tapusių ir būsimųjų paveikslų prototipais, išliko. Šiemet konkurso organizatoriai nusprendė jas panaudoti vizualizacijoms, tad netrukus dalis jų pasirodys Vilniaus miesto gatvėse. Ką galėtumėte papasakoti apie M. K. Čiurlionį– fotografą?
– Bus įdomu Vilniaus miesto gatvėse išvysti M. K. Čiurlionio fotografijas. Dėl to, kad M. K. Čiurlionis fotografavo, šiandien turime dvejopos naudos: jis yra nufotografavęs kelis savo neišlikusius tapybos darbus ir vien iš tų fotografijų mes žinome, kaip tie darbai atrodė. Be to, iš šių fotografijų mes matome, kad jis, kaip kūrėjas, reiškėsi visomis įmanomomis formomis.
M. K. Čiurlionis tikrai buvo geras fotografas: saulės žaismai ant jūros bangų, kaukaziečių portretai, surežisuoti kadrai… – jis galėjo puikiai reikštis ir šia forma.
– Tikiuosi, nesupyksite už klausimą, bet ar pats kartais sąmoningai mitologizuojate M. K. Čiurlionio asmenybę? Vieni jį vadina genijumi, kiti kalba atsargiau, kaip antai muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Prieš trejus ar ketverius mietus viešoje paskaitoje jis, aiškiai atskirdamas M. K. Čiurlionį dailininką ir kompozitorių, akcentavo, kad žvelgiant į M. K. Čiurlionio muzikinį palikimą, vargu ar galima jį pavadinti genijumi, retoriškai klausdamas, tad kaip tuomet atitinkamai reikėtų įvardyti J. S. Bachą, W. A. Mozartą ir F. Chopiną?
Kokios nuomonės laikotės jūs: M. K. Čiurlionis buvo genijus ar ne, ir ar pats apskritai būtumėte linkęs daryti tokią skirtį pagal meninės veiklos sritis?
– Be jokios abejonės, M. K. Čiurlionis buvo genijus. Tiesiog pažvelgus į žodžio reikšmę, nebeturėtų kilti klausimų: „Genijus – tai žmogus, turintis didelę kūrybinę galią“. O V. Gerulaičio teiginyje yra tiesiog per daug susiaurintas klausimas, nematoma visuma.
Juk jeigu paklaustume, ar W. A. Mozartas yra genijus, vien žvelgdami į jo kūrybą styginiams instrumentams, arba jeigu klausime, ar F. Chopinas yra genijus, klausydami vien jo kamerinės muzikos arba muzikos orkestrui, na, arba jeigu domėsimės J. S. Bacho genialumu tik pagal Annos Magdalenos Bach natų sąsiuvinėlį, – koks atsakymas būtų tuomet?
Žvelgiant į M. K. Čiurlionio kūrybos visumą, nekyla abejonių jo kūrybos galia, jo kūrybingumo apimtimis, idėjų originalumu, raiškos pagava ir unikalumu.
Su M. K. Čiurlionio muzika yra susijusi dar viena paslaptis: vien studijuodamas Varšuvos konservatorijoje, M. K. Čiurlionis sukūrė, kaip suprantame iš jo laiškų ir istorinių faktų, tris sonatas fortepijonui, iš kurių turime likusią vieną.
Kada 1910 metais jis Druskininkuose pradeda eskizuoti simfoniją, užrašo: „Antroji Simfonija. Lietuviška pastoralinė“. Iš to galime daryti išvadą, kad vieną simfoniją jis jau buvo sukūręs... Kur ji? Taip, mums lieka spręsti apie M. K. Čiurlionio muzikinio mąstymo išskirtinumą iš jo miniatiūrų fortepijonui, mes galime tik numanyti jo literatūrinius gebėjimus iš kelių išlikusių jo literatūrinių kūrinių vertimų fragmentų ir tam tikrų žinių, nurodančių, kad literatūrinių kūrinių jis buvo parašęs tikrai daugiau.
Jeigu viskas būtų išlikę, M. K. Čiurlionio kūryba būtų minima tarp pačių didžiausių visų laikų genijų. Bet ir iš to, kas yra išlikę, akivaizdu, kad tai ne mažesnio mastelio genijus.
– 2025 m. laukia rimtas jubiliejus – minėsime Čiurlionio 150-ąjį gimtadienį. Jau dabar kultūros įstaigos skelbia projektų konkursus šiam minėjimui, M. K. Čiurlionio atminimo įprasminimui. Kokia dovana, jūsų manymu, būtų gražiausia, tinkamiausia? Galbūt kažką ta proga ketinate rengti ar jau rengiate jūs pats ir norėtumėte pasidalint su skaitytojais?
– 2025 metai ateis labai greitai. Tikrai bus labai daug visko. Pamatysime. Sulaukime.
