Su Lori Balton kalbėjomės prieš savaitę jai lankantis Lietuvoje – būtent iš čia kilusi lokacijų skautės ir vadovės šeima. Pirmą kartą šalyje viešinti kino industrijos profesionalė Vilnių, Kauną, Trakus ir Lietuvos pajūrį aplankė neatsitiktinai.
Čia vyko Vilniaus kino biuro ir „Baltic Locations“ organizuojamas „Baltic Fam Trip“ turas, kurio metu kinematografiškiausios Baltijos šalių vietos buvo pristatomos profesionaliems lokacijų vadovams iš JAV, Kanados ir Europos. Apie tai, kaip prieš 30 metų jos gyvenime atsirado kinas, koks jausmas užplūdo aplankius Lietuvą ir didžiausius darbo iššūkius – pokalbyje su Lori Balton.
– Lori, susitinkame Vilniuje, pačioje „Baltic Fam Tour“ kelionės pradžioje. Viešnagė Lietuvoje jums, tikriausiai, svarbi ir dėl visai kitos priežasties – jūsų giminės šaknys kyla būtent iš čia.
– Labai gera būti Lietuvoje, visada norėjau čia apsilankyti. Kai mane į Baltijos šalis pakvietė „Baltic Fam Tour“ organizatoriai buvau maloniai nustebinta – jie žinojo, kad bandau atrasti savo šaknis. Su organizatorių pagalba nutiko tai, ko niekada nesitikėjau – susitikau su tolima savo giminaite. Atvykdama į Lietuvą norėjau pažinti šios šalies kultūrą, bet savo akimis pamatyti vietas, iš kurių kilusi mano šeima, buvo nepamirštama patirtis. Retai kada galima gauti tokią dovaną ir aš jaučiuosi nepaprastai dėkinga.
Užaugau toje kartoje, kuri siekė atvykus į Ameriką kuo greičiau tapti amerikiečiais, todėl praleidau galimybę išmokti lietuvių kalbą. Dėl to labai gailiuosi.
– Kokį įspūdį jums paliko Lietuva?
– Vilnius atrodo labai patogus miestas, kuriame galima labai daug ką pamatyti ir nuveikti. Jaučiu, kad Vilniuje gyventi puiku – viską pasiekti galima pėsčiomis arba dviračiu, čia daug aukštos kokybės restoranų, parkų – viskas, ko reikia miestui.
Kalbant apie filmavimui tinkamas lokacijas, Vilnius – nedidelis, bet jis turi daugybę skirtingų veidų. O tai ir yra svarbiausia, ko ieško kino kūrėjai – vienos vietos, kurioje galima papasakoti daugybę skirtingų istorijų. Nustebau pamačiusi, kokios puikios nuotraukos pavyko Lukiškių kalėjime. Tai labai įvairiapusiška vieta – tiek daug skirtingų detalių, kampų, netikėtų sprendimų! Įsimylėjau jūsų socialistinio modernizmo architektūrą – JAV tokio tipo pastatų beveik neturime, bet jie man labai patinka. Tuo tarpu Kaune sužavėjo art deco stilius.
– Kalbamės skautavimo turo metu. Tai – neatsiejama jūsų darbo dalis. Įdomu sužinoti, kaip pradėjote savo kelią kino industrijoje?
– Tai, kad egzistuoja lokacijų vadybininko darbas, sužinojau tik tuomet, kai pradėjau jį dirbti. Turiu bakalauro ir magistro laipsnius, nes ilgą laiką negalėjau suprasti, ką gyvenime norėčiau veikti. Vienoje laidoje pradėjau dirbti kaip gamybos asistentė, vėliau prisidėjau prie prodiusavimo, o galiausiai – laidą prodiusavau pati.
Vienintelė priežastis, kodėl karjeros laiptais lipau taip greitai – nes nebuvo kito žmogaus, kuris galėtų užimti atitinkamas pareigas. Viena situacija vedė prie kitos ir netrukus dirbau reklamose ir filmuose – kaip koordinatorė ir antroji režisieriaus asistentė. Galiausiai, kažkas paklausė, ar kada nors dirbau lokacijų departamente. Atsakiau, kad ne, bet norėčiau pamėginti. Ir tai buvo tobulas sprendimas. Tai, kad noriu likti šioje pozicijoje supratau vos ją išbandžiusi.
– Lokacijų vadybininke ir skaute dirbate jau daugiau nei 30 metų – kas šiame darbe jus sužavėjo, patraukė?
– Savo darbui jaučiu didžiulę aistrą. Man patinka visi jo etapai – nuo pradinių paieškų, virtualių tyrinėjimų iki skautavimo vykstant į konkrečias vietas, jas fotografuojant. Mano darbas man leido aplankyti daugybę nuostabių vietų. Manau, kad kiekviena atrasta filmavimo vieta yra būdas padėti režisieriui papasakoti kažką naujo apie čia įsikursiantį veikėją ar pačią filmo istoriją.
– Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduriate?
– Dirbau tiek lokacijų vadybininke, tiek lokacijų skaute. Man labai patiko pirmoji profesija, bet tai vienas sunkiausių darbų kino aikštelėje, keliantis daug iššūkių ir dar daugiau atsakomybės. Jei kas nors nepavyksta, kažkodėl dažniausiai atsisukama būtent į lokacijų departamentą. Bet jei viskas pasiseka puikiai, prieš tave jau laukia penki kiti žmonės, norintys prisiimti laurus. Ne kiekvienas žmogus gali dirbti šį darbą. Reikia būti savarankiškam, sunkiai dirbti ir mokėti didžiuotis gerai atlikta užduotimi. Prie lokacijų kine dirbantys profesionalai dažniausiai nėra pakankamai įvertinami. Būtent todėl patekti į Kino meno ir mokslo akademiją buvo toks reikšmingas įvykis.
Kai laukiausi savo dukters supratau, kad negaliu būti ir mama, ir lokacijų vadybininke. Viena mano silpnybių yra ta, kad nemoku deleguoti darbų. Jei tris kartus paprašau atlikti užduotį ir nesulaukiu tinkamo rezultato, ketvirtąjį viską dažniausiai tiesiog padarau pati. Tad ilgainiui nusprendžiau tik skautuoti filmavimui tinkamas vietas. Būtent ši lokacijų vadybininkės darbo dalis man labiausiai patiko ir nors darbo valandos ilgos, aš įgijau daug daugiau lankstumo. Tiesa, priimant šį sprendimą kiek dvejojau, nes niekas kino industrijoje tuomet tik skautavimu neužsiėmė.
– Kai skautuojate tam tikras vietas ar miestus – ko juose ieškote, į ką atkreipiate dėmesį?
– Dažniausiai ieškau dviejų dalykų – arba visiškai autentiškų vietų, kurių neįmanoma rasti niekur kitur, arba, atvirkščiai, objektų, kurie būtų itin panašūs į kitas pasaulio vietas. Taip pat labai svarbu, kad vieta atitiktų filmo gamybos poreikius: būtų filmavimo aikštelės, reikiama įranga, techninė komanda. Naudinga, jei daug filmavimui tinkamų vietų geografiškai yra arti viena kitos.
Man labai patinka vietų ieškoti kadrams be aktorių. Filmuojant su 3–4 žmonių komanda reikia mažiau įrangos, todėl nukeliauti galima beveik bet kur, net jei ten nėra 5 žvaigždučių viešbučių ar tarptautinių oro uostų. Filmuojant „Shang Chi and the Legend of the Ten Rings“, skautavau pietinį Vietnamo pasienį. Iš čia buvo galima matyti Kinijoje stūksančias karstines uolienas ir krioklius, fiziškai tebesant Vietname. Kadangi turizmo industrija čia dar nebuvo išvystyta, apsistojome vietinių gyventojų namuose. Man patinka būti atvirai idėjoms, apsvarstyti lokacijas visame pasaulyje. Ir aš labai džiaugiuosi, kad man suteikiama tiek laisvės.
– Kurie iš projektų, prie kurių dirbote, jums buvo įsimintiniausi, labiausiai užauginę profesine prasme?
– Vienas filmų, kuris vis dar išlikęs atmintyje ir kuriuo labai didžiuojuosi, yra „Karštis“. Režisierius Michael Mann yra griežtas vykdant užduotis – galima sakyti, kad jis ir lokacijų vadovė Janice Polley padėjo man išmokti šio amato. Filmas „Seabiscuit“ iki dabar yra mano favoritas, nes skautavimo metas sutapo su mano dukros pavasario atostogomis. Tad ji buvo mano „asistentė“, paduodanti naujus juostos ritinėlius, o skautuojant filmavimui tinkamas vietas, matėme daugybę žirgų. Šiandien Pietų Karolinoje ji ir dirba žirgų trenere.
Pirmasis mano, kaip lokacijų vadybininkės projektas, buvo „A River Runs Through It“ – lyriškas filmas, atlaikęs laiko išbandymus.
– Dirbote su tiek daug skirtingų projektų, įvairių žanrų filmais, talentingais režisieriais. Ar dar turite kokių nors karjeros siekių, svajonių, kurias norėtumėte įgyvendinti?
– Norėčiau dirbti su režisieriumi West Anderson, nes esu didžiulė jo filmų gerbėja. Bet man labai pasisekė, kad jau kūriau kartu su A. J. Pakula, M. Scorseze, R. Redfordu, M. Nichols, P.T. Andersonu, A. Payne, Tonny ir Ridely Scotais, Q. Tarantino, C. Guest, D. Aronofskiu, A. Duvernay, S. Spielbergu ir kitais. Nueitas ilgas kelias ir esu laiminga, kad galėjau dirbti su režisieriais, kurie moka bendradarbiauti.
Bendrai tariant, kuo vyresnė tampu, tuo labiau suprantu, kad mano nuomonė kažką reiškia, tad nevengiu jos išsakyti. Užsiauginau storą odą. Esu arčiau savo karjeros pabaigos nei pradžios, tad būti atvirai – daug paprasčiau. Daugelis žmonių į lokacijų vadybininkų ir skautų profesijas žiūri kaip į galimybę pradėti kurti scenarijus, prodiusuoti ar režisuoti. Bet man patinka būti būtent čia. Esu labai dėkinga gyvenimui, kad šioje srityje dirbu jau 30 metų ir vis dar tuo mėgaujuosi. Man labai pasisekė.
– Dėkoju už pokalbį.
