Tuo metu, kai buvo nustatytas maksimalus dviejų penkerių metų kadencijų skaičius, tikėtasi, kad tie ratai neužsikirsdami lėks į didesnį skaidrumą, į jauno kraujo injekcijas, į meno mėgėjų pasitenkinimą.
Tačiau ilgainiui pasirodė, kad rieda į nežinią.
Šių metų pradžioje įvyko konkursas eiti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo pareigas.
Jį pralaimėjo penkerius metus šiai įstaigai vadovavęs J.Sakalauskas, o laimėjo penkerius metus kitai įstaigai – Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui (KVMT) – vadovavusi L.Vilimienė. Beje, dar anksčiau KVMT vadovavo tas pats J.Sakalauskas.
Dabar susiklostė bene paradoksaliausia situacija, kokios turbūt niekas iš anksto net negalėjo numatyti ar net susapnuoti.
LNOBT jau kurį laiką vadovauja laikinasis generalinis direktorius A.Kundrotas, kuris teatro vadovo pareigas eis tol, kol bus paskirtas nuolatinis.
Konkursą laimėjusi L.Vilimienė negali būti paskirta, nes konkursą pralaimėjęs J.Sakalauskas suabejojo konkurso skaidrumu bei profesionalumu ir kreipėsi į teismą.
L.Vilimienė, penkerius metus sėkmingai vadovavusi KVMT, būtų likusi tiek už LNOBT, tiek už KVMT durų, jeigu nebūtų sumojusi dalyvauti konkurse į KVMT vadovus ir jį laimėti.
Tad šiuo metu L.Vilimienė yra laimėjusi du Kultūros ministerijos skelbtus konkursus ir bent jau kol kas be darbo neturėtų likti.
Visai neseniai paaiškėjo, kad be darbo neliks ir J.Sakalauskas, mat jis laimėjo konkursą į Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ vadovus.
O juk tiktai prieš kelis mėnesius vieniems atrodė, kad J.Sakalauskas nemoka pralaimėti, o kiti žavėjosi jo neva nuoširdžia kova už tiesą ir šviesą.
Baigęs pirmąją LNOBT vadovo kadenciją J.Sakalauskas vaizdavosi galįs toliau vesti šį teatrą į šviesų rytojų, todėl ant blakstienų pastatė ne tik Kultūros ministeriją, bet ir dalį meno visuomenės, net teismus.
Atrodė, kad iš šio teatro patalpų buvusio vadovo neišves net policija, o jei ir išvestų, LNOBT netrukus lauktų krachas.
Bet štai išaiškėjo, kad J.Sakalauskas ne toks jau ir šventas.
Pasirodo, jis ir pralaimėti moka, ir nėra jau toks nuoširdus kovotojas, laukiantis palankaus teismo sprendimo ir iškelta galva grįžtantis į esą neteisėtai atimtą sostą. Mat jis pats jau ieškojo kelių į savo šviesią ateitį.
Kas laimėjo šioje situacijoje? Tikrai LNOBT laikinasis generalinis direktorius A.Kundrotas, netikėtai gavęs progą įrodyti, kad gali būti geras didelės įstaigos vadovas, be to, teismai, sulaukę įdomaus darbo.
Kas dar? Būtų gerai, jei laimėtų ir Kultūros ministerija, kuri po viso šio chaoso pabandytų tinkamai subalansuoti meno įstaigų vadovų kaitos ratus, kad neliktų galimybių drumsti vandenį.
J.Sakalausko atvejis jau tapo pavyzdžiu, kaip galima bandyti sukompromituoti ne tik ekspertus, vertinančius konkursui pateiktas potencialių vadovų paraiškas, bet ir Kultūros ministeriją, ministrą, visą valdžios aparatą. Įdomiausia, kad tuo pavyzdžiu jau pradedama naudotis.
Antai neseniai konkursą eiti Vilniaus senojo teatro (VST) vadovo pareigas laimėjo šokio kritikas, kultūros vadybininkas, dabartinis Visagino kultūros centro direktorius A.Imbrasas. Iš aštuonių pretendentų jis surinko daugiausia komisijos balų.
Pasirodo, konkurse dalyvavo ir buvusi VST direktorė O.Polevikova, prieš kurios kaltinimus J.Sakalausko pareiškimai atrodo kaip gėlytės.
Pralaimėjusi ji pareiškė, kad konkursas buvo neskaidrus, neprofesionalus ir neefektyvus.
„Mano nuomone, konkursai į vadovų pozicijas kultūros organizacijose organizuojami labai jau nekultūringai. Mažiausiai neprofesionaliai ir neefektyviai. Neaiškūs vertinimo kriterijai.
Jeigu vienoms įstaigoms, anot komisijos, reikia rotacijos, kodėl kitose tie patys žmonės vadovauja dešimtmečius?
Kodėl sistemos žmonės keičia vieni kitus ir taip sukasi ratelis? Kodėl komisijoje nėra finansų ekspertų, kurie galėtų kompetentingai įvertinti finansų valdymą (net kancleris komisijoje nedalyvavo), kodėl nėra rimto personalo specialisto, kuris užduotų aktualius klausimus, o ne paviršutinišką „kaip jūs dirbsite su personalu“?
Ar aš ketinu skųsti konkurso eigą ar rezultatą? Turiu dar laiko pagalvoti apie tai.
Esu idealistė, bet ne naivuolė. Kad skundas bus tinkamai išnagrinėtas, kad byla atsidurtų teisme ir rezultatas būtų anuliuotas, tikimybė nedidelė“, – nepasitikėjimą ir abejones ne tik dėl Kultūros ministerijos, bet ir dėl teismų kompetencijos žėrė O.Polevikova, kuri vis dėlto kreipėsi į teismą.
Tačiau į itin baisius kaltinimus kultūros ministras S.Kairys sureagavo narsiai: „Aš ir mano komanda nepasiduosime jokioms manipuliacijoms ir spaudimui.“
Gal ir teisingai sureagavo, bet galbūt būtų visai logiška, jei ministras pridurtų, kad visomis išgalėmis stengsis išsiaiškinti, kur rieda netinkamai subalansuoti meno įstaigų vadovų kaitos ratai, ir bandys juos nukreipti kuo toliau nuo nežinios.
