Prancūzų institutas Lietuvoje mini savo veiklos 25 metų jubiliejų kaip tik tuo metu, kai daugelyje Lietuvos mokyklų vis dažniau svarstomos galimybės pasiūlyti vaikams kaip antrąją užsienio kalbą pasirinkti ne rusų, o prancūzų ar vokiečių.
Šią vasarą institute vyksta dienos stovyklos vaikams ir paaugliams, rekomenduojama edukacinė stovykla moksleiviams Prancūzijoje. Rugpjūtį instituto patalpose ir nuotoliniu būdu organizuojami intensyvūs trijų savaičių kalbos kursai suaugusiems.
Prancūzų, vokiečių ir lenkų kultūros institutai kartu su Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje – ypač aktyvūs mūsų šalies kultūrinio gyvenimo dalyviai bei katalizatoriai. Jų vadovai dažniausiai – išskirtinės asmenybės, geru žodžiu minimos dar daugelį metų po to, kai pasibaigus kadencijai išvyksta į kitas šalis.
Ne išimtis ir dabartinis Prancūzų instituto Lietuvoje vadovas 49 metų P.Sliwanski – diplomato karjerą pasirinkęs prancūzų karininkas, kurio paskutinės tarnybos vietos – Kijevas ir Sankt Peterburgas.
– Kokia naujausia frankofoniška strategija pasaulyje, kuriame dominuoja anglų kalba? – paklausiau P.Sliwanski.
– Prancūzų kalba pasaulyje kalba daugiau nei 300 milijonų žmonių. Frankofoniškomis galima laikyti 80 šalių. Jas jungia ne tik kalba, bet ir demokratijos vertybių puoselėjimas, žmogaus teisių gynimas, gamtos apsauga, rūpestis dėl klimato kaitos, lyčių lygybė.
Veikia dideli frankofoniški studentų ir verslininkų tinklai, todėl mokantiems prancūzų kalbą atsiveria plačios galimybės susirasti jiems patinkantį darbą. Ir nebūtinai Prancūzijoje, bet ir Afrikos kontinento šalyse ar Šiaurės Amerikoje – Kanadoje. Arba kiek arčiau – Šveicarijoje, Belgijoje, Liuksemburge.
Prancūzų kalbos mokėjimas tampa nemažu privalumu. Jei pažvelgtume į du studentus, kurie puikiai moka anglų kalbą, tai akivaizdu, kad prieš tą, kuris mokės dar ir prancūzų, atsivers daug daugiau galimybių.
Nekalbu apie konkurenciją, nes jokia kalba šiuo metu negali konkuruoti su anglų, bet prancūzų kalbos mokėjimas studentui ar darbuotojui suteikia pranašumą prieš kitus, kurie jos nemoka.
– Dabar Lietuvoje bandoma rusų kalbos pamokas mokyklose pakeisti prancūzų, vokiečių kalbomis. Ar institutas dalyvauja šiame procese?
– Taip. Suprantame, kad to neįmanoma padaryti labai greitai, bet Prancūzų institutas aktyviai bendradarbiauja su Švietimo ministerija šioje srityje.
– Prancūzų institutas naudojasi ir prancūzų kultūros patrauklumu?
– Taip, jau pati prancūzų kalba – labai melodinga ir graži. Grožis, turbūt, – tas raktas, kuris tinka visai prancūzų kultūrai. Tai ir architektūra, ir mada, ir maisto kultūra, nuo kurios dažnai prasideda įvairių žmonių pažintis su prancūzų kultūra.
Ir nereikia užmiršti, kad prancūzų kultūra – tai ne tik dėmesio vertas istorinis paveldas. Prancūzija – moderni šalis, daug pasiekusi ir mokslo, naujausių technologijų srityje.
– Koks instituto santykis su Vilniaus tarptautiniu prancūzų licėjumi? Gal padedate absolventams surasti išsvajotas studijas Prancūzijoje?
– Mes bendradarbiaujame. Tokie licėjai veikia daugelyje šalių ir leidžia ten gyvenantiems prancūzams neatitrūkti nuo prancūzų kultūros. Bet, svarbiausia, užsienio šalies gyventojams jie suteikia galimybę įgyti kokybišką, prancūzų švietimo sistema paremtą išsilavinimą. Dabar Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje mokosi daugiau nei 600 vaikų.
Ne tik šio licėjaus, bet ir kitų Lietuvos mokyklų absolventai, kurie nori studijuoti Prancūzijoje gali pasinaudoti mūsų programa „Campus France“. Informaciją galima rasti Prancūzų instituto svetainėje internete, galima atvykti pas mus į institutą pasikonsultuoti. Yra galimybė ir gauti stipendiją studijoms Prancūzijoje.
Norėtųsi dar akcentuoti, kad yra labai nemažai programų, kurios suteikia galimybę Prancūzijoje studijuoti anglų kalba. Tiesa, studijų metu paraleliai tenka mokytis ir prancūzų kalbos.
– Koks buvo jūsų kelias iki Prancūzų instituto Lietuvoje?
– Man labai malonu būti Lietuvoje, o tas kelias, kaip ir visų Prancūzijos diplomatų prasidėjo Paryžiuje. Paskui buvau paskirtas į Filipinus. Po Filipinų nuvažiavau į Ukrainą, kur užėmiau tokias pačias pareigas kaip ir čia, Vilniuje – ambasados patarėjas ir Prancūzų instituto tose šalyse direktorius.
2019 metais gavau paskyrimą į Peterburgą, kur buvau ir generalinis konsulas, ir Prancūzų instituto Peterburge direktorius. Bet ten teko dirbti trumpiau nei trejus metus, nes prasidėjus karui Rusijos valdžia išsiuntė iš šalies. Toks gyvenimas. Nors turiu prisipažinti, kad po Rusijos labai gera būti Lietuvoje.
– Vilnius turbūt pasirodė labai mažas po Kijevo ir Sankt Peterburgo?
– Taip nesakyčiau. Vilnius – nei per didelis, nei per mažas. Kaip tik toks, kokiame gera ir patogu gyventi. Žmogiško dydžio.
– Ar būtinybė keliauti iš vienos šalies į kitą – šio darbo privalumas, ar trūkumas?
– Privalumas. Keliauti man nėra sunku, man tai didelis privalumas. Žinoma, šeimai tai ne visuomet lengva. Pavyzdžiui, kad ir tas netikėtas išvažiavimas iš Rusijos. Tačiau man pasisekė, kad jie gana nesunkiai prisitaiko prie įvairiausių pokyčių.
Dirbti įvairiose šalyse – tikrai įdomu. Atrandi naujus žmones, naujas kultūras, naujus miestus, kitokius peizažus.
– Ko labiausiai pasiilgstate būdamas toli nuo gimtinės?
– Gal ir nustebsite, bet negaliu pasakyti, kad pasiilgstu daugelio dalykų. Pasiilgstu tėvų, savo draugų ir daugiau nieko.
– O prancūziškos virtuvės? Prancūziško meno ar kokių įprastų pramogų?
– Ne. Lietuvoje maistas puikus. Jei tik noriu pasigaminti kokį prancūzišką patiekalą, tai nesunkiai randu visus reikiamus produktus. Ir tai būna ne taip jau retai.
Mano darbas susijęs su kultūra, todėl gaunu daug įvairių kvietimų į renginius. Taigi, galiu klausytis pačios įvairiausios muzikos, mėgautis menu muziejuose. Žodžiu, viską, ką mėgau veikti gimtinėje, galiu daryti ir čia.
Vienas mano pomėgių – sportas, pasivaikščiojimai. Lietuvoje gamta – nuostabi. Gyvenu Pavilnyje, visai šalia miško, o iki miesto centro – vos penkiolika minučių.
– Gal nuo vaikystės svajojote apie diplomato karjerą? Ką studijavote?
– Mano kelias iki diplomatinės karjeros – ne visai įprastas. Aš baigiau Saint-Cyr Coëtquidan karo akademiją, buvau karininkas. Šią profesiją pasirinkau pirmiausia dėl galimybės pamatyti daugelį šalių, patirti įvairių nuotykių.
Visuomet norėjau pažinti įvairias kultūras, šalis, žmones. Kartu buvo noras tarnauti savo šaliai. Tai, nors kiek kitokiu būdu, darau ir dabar. Pasinaudojau galimybe dirbti Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje ir tapau diplomatu. Tokios dvi mano karjeros kryptys, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai skirtingos, bet š tiesų turi labai daug sąlyčio taškų.
– Kas labiausiai patinka ir nepatinka Lietuvoje? Gal orai?
– Ne, orai, palyginus su Sankt Peterburgu, tiesiog puikūs. Kaip ir Lietuvos gamta, ypač miškai. Ir, žinoma, patinka architektūra – Vilniaus barokas, Kauno – Art Deco modernizmas.
Labai patinka lietuvių nuoširdumas. Iš profesinės pusės, kaip pastebėjau dirbdamas su lietuvių kolegomis prie įvairių projektų, jūs gerokai mažesni formalistai nei prancūzai.
– Prancūzų institutas Lietuvoje jau veikia ketvirtį amžiaus. Kokie, jūsų manymu, svarbiausi per tą laiką nuveikti darbai?
– Sunku apibendrinti tokį nemažą periodą, todėl paminėsiu tik kelis svarbesnius projektus.
Tai kino festivalis „Žiemos ekranai“, kurio programos filmai kasmet sudomina nemažai žmonių. Svarbios visame pasaulyje vertinamų prancūzų fotografijos meistrų – Henri Cartier Bressono, Robert Doisneau, o taip pat ir kitų šios srities meistrų parodos.
Surengta daug konferencijų, daug jų buvo susiję ir su žydų istorija. Parėmėme virš dviejų šimtų prancūzų autorių knygų leidybą Lietuvoje.
Tęsiama ir Lietuvos bei Prancūzijos bendradarbiavimo programa „Žiliberas/Gilibert“ , kuri remia bendrus Lietuvos ir Prancūzijos mokslinių tyrimų projektus. Lėšos skiriamos mokslininkų mobilumui – kelionių ir gyvenimo išlaidoms padengti. Programa pavadinta Vilniaus universitete dirbusio prancūzo profesoriaus Jeano Emanuelio Gilibert’o (1741–1814) vardu.
Prancūzų institutas aktyviai prisideda ir prie prancūzų kalbos mokymo. Čia vyksta prancūzų kalbos kursai, dirba tikrai labai kompetentingi dėstytojai. Esame vienintelė institucija Lietuvoje, išduodanti visame pasaulyje pripažįstamą, prancūzų kalbos mokėjimo lygį nurodantį sertifikatą. Taip pat, kasmet prisidedame prie Frankofonijos šventės organizavimo.
Naudodamasis proga norėčiau pakviesti visus skaitytojus rugsėjo 9 dieną paminėti Prancūzų instituto Lietuvoje 25-metį. Bus atvirų durų diena ir daug įvairių renginių bei siurprizų.
O kitų metų rugsėjį Prancūzijoje prasidės Lietuvos kultūros sezonas. Tuo pat metu Prancūzų institutas su lietuvių partneriais organizuos renginį Lietuvoje – tarsi to sezono aidą.
– Institutas įsikūręs name, kuriame lankydamasis Vilniuje gyveno garsus prancūzų rašytojas Stendalis. Ar jums patinka jo romanai?
– Mums pasisekė, kad Prancūzų institutas Lietuvoje įsikūręs istoriniame pastate. O jei kalbėsime apie Stendalį, tai dauguma tuojau prisimena jo romaną „Raudona ir juoda“. Bet man labiausiai patinka „Parmos vienuolynas“, kurį teko skaityti dar mokykloje.
Nors šiaip jau nesu didelis Stendalio kūrybos žinovas. Iš prancūzų literatūros klasikų man patinka Guy de Maupassant’as, Arthuro Rimbaud poezija. Labai mėgstu detektyvus, pavyzdžiai Maurice’o Leblanco romanų serija apie Arseną Lupeną.
– Galėtumėte save pavadinti romantiku?
– Žinau, kad yra toks stereotipas, kad prancūzai – romantikai, bet nesu įsitikinęs, kad tai taikytina visiems prancūzams be išimties. Jei klausiate apie mane, manau, kad to turbūt reikėtų paklausti mano žmonos.
– Į Lietuvą atvykote su šeima. Ar jiems labai sudėtinga gyventi lietuviškos kalbos apsuptyje?
– Taip, turiu žmoną, tris paauglius vaikus ir du šunis, kuriuos įsigijome Ukrainoje, kai dirbau Kijeve. Pirmasis buvo mopsas, o kad jam nebūtų liūdna iš prieglaudos paėmėme ir draugą – mišrūną, kuris dabar sveria apie 20 kg.
Sūnus ir dvi dukros puikiai jaučiasi Lietuvoje, turi daug draugų ir mokosi lietuvių kalbos. Jie jau įpratę keliauti ir atvykę į naują šalį neieško draugų, kurie kalbėtų prancūziškai, drąsiai bendrauja su visais. Tarp draugų – pačių įvairiausių tautybių vaikai: lietuviai, vokiečiai, ukrainiečiai, prancūzai.
– Kaip Lietuvoje jaučiasi ir ką veikia, kuo domisi jūsų žmona?
– Aurorai (lietuviškai būtų – Aušra) čia taip pat labai patinka. Ji yra pėdų refleksologijos ir aromaterapijos specialistė. Taip pat, sporto trenerė. Šiuo metu kuria vaizdo programą, žaidimą, padedantį žmonėms, kurie turi judėjimo problemų dėl ligos ar dėl amžiaus.
– Viena svarbių Prancūzų instituto veiklų – vertimai. Lietuvos vertėjų sąjunga įteikė jums prizą už instituto paramą vertimams iš prancūzų kalbos. Ar teko skaityti kokį lietuvišką romaną, kuris būtų išverstas iš lietuvių į prancūzų?
– Mėgstu Oskaro Milašiaus poeziją. Dabar kaip tik skaitau Kristinos Sabaliauskaitės istorinį romaną „Petro imperatorė“, kuris tikrai įdomus.
– Prancūzija – kino pradininkų brolių Lumière'ų tėvynė. Kokią vietą tarp jūsų pomėgių užima kinas? Ką iš naujesnių prancūziškų filmų rekomenduotumėte mūsų skaitytojams?
– Man labai patinka senasis prancūzų kinas. Pavyzdžiui, prancūzų režisieriaus ir aktoriaus Jean-Pierre’o Melville’io filmai. Ypač jo „Šešėlių armija“, kurio pagrindinė tema – prancūzų rezistencija, pasipriešinimas vokiečiams per Antrąjį pasaulinį karą.
Labai mėgstu režisieriaus Claude'o Miller filmą „Garde à Vue“ (Tardymo izoliatorius), kuriame vaidina Lino Ventura ir Michelis Serraut. Jo veiksmas vyksta viename kambaryje ir yra labai daug dialogų. Man apskritai patinka lėti filmai, kur beveik nesikeičia lokacijos.
Iš naujesnių filmų rekomenduočiau tuos, kurie buvo rodyti „Žiemos ekranų“ festivalyje.
Tai Dominiko Mollo kriminalinė istorija „Dvyliktos naktis“, o taip pat Cédrico Klapischo „Gyvenimas tarsi šokis“. O mėgstantiems lengvesnio turinio reginius pasiūlyčiau Erico Besnard’o „Gardumyną“.
– Kažkada buvo labai populiarios prancūziškos komedijos. Ar dabar jų nėra, ar tiesiog mes nematome?
– Prancūzai mėgsta ir kuria komedijas. Tik jos rečiau rodomos tarptautinei auditorijai. Prancūzijoje populiarias komedijas mėgsta nukopijuoti amerikiečiai, kurie jas nufilmuoja su kitais aktoriais.
