Tarp atvykstančių svečių – ir jaunosios kartos aktorė Dovilė Kundrotaitė, kuri suvaidino pagrindinį Gabrielės vaidmenį šįmet „Sidabrine gerve“ už geriausią metų filmą apdovanotame režisierės Austėjos Urbaitės filme „Per arti“.
Filmo centre – pasakojimas apie prancūzų poros, įsivaikinusius broliuką ir sesutę iš Lietuvos, ir kartu apsigyvenusios lietuvės Garbielės santykius. Ji turi padėti vaikams prisitaikyti prie naujos aplinkos. Greitai šeimos idilę sutrikdo kultūriniai skirtumai, nesuderinami auklėjimo metodai bei kova dėl vaikų prieraišumo. Festivalyje įvyks specialus filmo seansas.
Apie aktorystę ir vaidmenį šiame filme kalbamės su aktore Dovile Kundrotaite.
Studijavote aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip nusprendėte tapti aktore?
Ankstyvoje vaikystėje savo ateitį norėjau sieti su muzika, tačiau būnant penktoje klasėje ant balso stygų atsirado mazgeliai – tai labai apribojo ne tik dainavimo, bet ir kalbėjimo galimybes. Tada man pasiūlė dramos būrelį – sakė, kad vaidyba man puikiai tiks, nes čia etiudai gali būti atliekami be žodžių. Pabandžiau, patiko, taip ir užsikabinau. Vėliau ne tik aš, bet ir visi aplinkiniai žinojo, kad baigusi mokyklą stosiu į aktorinį. Tai buvo labai aiškus sprendimas.
Labiau domino kino ar teatro vaidyba?
Kai stojau mokytis, buvau įsimylėjusi teatrą. Bet laikui bėgant turėtas teatro idealas subliuško. Įdomu tai, kad vaidindama teatro scenoje vis jaučiau tą vidinį melą, vaidybos nenatūralumą, kuris labai žavus teatro scenoje, tai atskiras vaidybos žanras, kurio mes mokomės 4 metus, bet man jis kėlė savotišką diskomfortą, norėjosi jam priešintis. Ir nors studijų metais kino vaidybos paskaitų mes neturėjome, bet patys akademijos dėstytojai man kartais pasakydavo, kad esu kinematografiška. Vėliau ir pati pamačiau, kad mano aktorinė organika labiau tinkama kinui. Nusifilmavusi pirmajame filme supratau, kad tai ir yra mano kelias.
Kas buvo Jūsų kurso vadovas?
Gintaras Varnas. Nemanau, kad tai buvo jo tikslas, bet jis ir išmokė mane kino vaidybos. Svarbiausia, ko G. Varnas moko vaidinant – tai pajausti vidinę tiesą. Kine šis principas labai padeda – melas ekrane ypatingai gerai matomas. Už šią pamoką jam visada būsiu dėkinga.
Koks buvo pirmasis Jūsų vaidmuo kine?
Mano pirmas debiutas prieš kamerą įvyko BBC prodiusuotame TV seriale „Karas ir taika“ (2016). Jame vaidinau Natašos Rostovos tarnaitę Duniašą. Buvau antrame akademijos kurse ir paniškai bijojau! Bijojau ir kamerų, ir kaip atrodysiu filmuojama – dar neturėjau jokios patirties.
Galima sakyti, kad tada man labai pasisekė – penkis kartus iš eilės atvažiavus į aikštelę filmuotis nereikėjo, o lemtingą šeštąjį kartą jau jaučiausi pasiruošusi atsistoti prieš kamerą. Tad tokia buvo pirma patirtis – kupina baimės.
Ir toliau vaidinate serialuose?
Šiuo metu vaidinu viename seriale – jis kuriamas nuo 2018 metų. Pati sakau, kad ši veikla skirta palaikyti aktorinio meno „kameros raumeniui“. Vis dėlto televizinė vaidyba yra kiek kitokia.
Kokį skirtumą matote tarp vaidybos televizijos serialuose ir kine?
Didžiausias skirtumas – laikas. Dažniausiai trūksta laiko „pajausti“ sceną, išieškoti būdų, kaip tavo vaidinamas personažas galėtų joje pilnai atsiskleisti. Viena yra kaip scenaristas parašo tekstą, ir kita – kaip aktoriui sekasi jį sakyti, kaip natūraliai jis gali prisileisti situacija, kad ji būtų įtikima.. Būna taip, kad sakomas tekstas tiesiog tau netinka. Bet seriale tokiems bandymams dažniausiai tiesiog neturi laiko. Tu gauni scenarijų ir su partneriu gali parepetuoti tik tol, kol bus pastatytos kameros. Tada – keli dubliai, ir nufilmuota. Aš tai vadinu aktoriniu trenažu – reikia išmokti priimti serialų žaidimo taisykles ir per tau skirtą laiką padaryti geriausia, ką gali.
Nusifilmavote režisierės Austėjos Urbaitės filme „Per arti“ (2022), kur atlikote pagrindinį Gabrielės vaidmenį. Kuo sudomino šis personažas, ką apie jį žinojote prieš pradėdama filmuotis?
Sunku atsiminti, ką apie jį žinojau. Tačiau gerai prisimenu pačią aktorių atranką – iki pradedant vaidinti labai daug kalbėjomės su Austėja. Ji „įvedė“ į filmo temą, pristatė personažą. Vėliau, jau skaitant scenarijų, Gabrielė, emocinė būsena, kurią ji tuo metu išgyveno, man pasirodė labai artima.
Filmavimo darbai prasidėjo gerokai vėliau, nei įvyko aktorių atranka. Kaip keitėsi Jūsų pačios santykis su savo personažu?
Taip, kastingas įvyko 2017 metais, o filmuoti pradėjome tik 2020. Gabrielės linija filme turi dvi dalis. Pradžioje ji – vaikiškai nekalta, drovi, nepasitikinti savimi ir dar nesupratusi, ko nori iš gyvenimo. Vėliau ima skleistis tamsioji jos pusė – tada filme stebime jos gebėjimą manipuliuoti kitais, egoizmą, augančią galią ir mėgavomąsi jos skoniu. Kastingo metu su Austėja juokėmės, kad iš manęs reikės į paviršių „ištraukti“ tamsą. Prasidėjus filmavimo darbams manyje jau teko ieškoti šviesiosios mano pusės. Toks ir buvo skirtumas – tie treji metai padarė daug.
Kas buvo svarbu kuriant savo personažą, kaip pavyko tai padaryti?
Norėjosi, kad Gabrielė būtų gyva, nevienaplanė, atskleistų visą savo spalvų paletę. Net jei filmo pradžioje ji atrodo naivi ir nekalta, man svarbu, kad ji nepasirodytų infantili. Man patinka pilnai matyti savo personažą, žinoti jo istoriją. Kuo geriau jį pažįstu, suprantu, tuo daugiau laisvės turiu improvizacijai, tuo tikresnis jis atrodo ekrane. Tai – mano mokykla, ji jau įaugusi man į kūną, kitaip turbūt ir nebedirbsiu. Pavyzdžiui, „Spotify“ platformoje turėjau du dainų grojaraščius, skirtus abiems Gabrielės personažo etapams – juos iki šiol esu išsaugojusi. Skaičiau knygas prancūzų kalba, bandydavau užsirašyti pačios Gabrielės jausmus, mintis, vaikščiojau po Paryžių ir galvojau, kaip mano personažas galėtų jaustis šiame mieste, kokius jausmus ji patirtų. Daug dirbome ir su Austėja. Taip labai subtiliai, po truputį manyje užaugo Gabrielės personažas.
Sakote, kad daug dirbote su režisiere. Kokie jos darbo metodai?
Austėja dirba panašiai, kaip teatro režisieriai. Aš pati esu pakankamai logiškas žmogus, naudoju akademijoje išmoktus metodus – man reikia suprasti scenarijų, scenas, personažo motyvaciją, dažnai grafiškai braižausi ir kulminacines personažo linijas. Su Austėja mes daug kalbėdavomės apie tai, kaip suprantame sceną, ar aiškūs ir logiški yra personažo elgesio motyvai.
Labai daug kalbėjomės net ir apie Gabrielės priešistorę – kokia ji buvo gyvenime, ką veikė. Austėjos unikalumas yra jos dėmesys detalėms – jai svarbu, kaip personažas paims puodelį, koks bus jo žvilgsnis, kaip pasikasys ranką. Kai žiūrėjau užbaigtą filmą, mačiau, kokį gražų ir vientisą paveikslą tos detalės sukuria. Kiekvienas kalnas, paukštis, gyvatė, žaidimas su šešėliu ar net kaip vaikas paima būtent tos spalvos stikliuką – viskas filme turi prasmę.
„Per arti“ vaidinote kartu su prancūzų aktoriais. Kokia tai patirtis? Ar labai skyrėsi jų darbo metodai?
Negalėčiau išskirti kažko ypatingo – prancūzų aktoriai dirba labai panašiai. Be to, jie buvo ne tik profesionalūs, bet ir malonūs, labai kolegiški. Nors pradžioje, kai jie atvažiavo į repeticijas, man vis tiek buvo šokas. Viena yra vaidinti režisieriui, kita – repetuoti su tikrais aktoriais. Jie kalba greit, emocionaliai, jų tariami žodžiai liejasi, susijungia – tu turi spėti suvokti, ką jie pasakė, kaip, kodėl, rasti bendrą liniją. Tai buvo nemenkas iššūkis.
Svarbūs personažai filme yra ir vaikai – kokį įspūdį paliko darbas su jais?
Tai taip pat buvo didžiulis iššūkis. Vaikai buvo nuostabūs, tačiau dalį jų nuostabumo sudaro tai, kad jie neturi jokių filtrų, išmokto elgesio, kuris būdingas suaugusiesiems. Buvo įdomu stebėti, kaip greit jie pajunta savo galią filmavimo aikštelėje. Atėję į pirmąsias pamainas jie buvo nedrąsūs, tačiau labai greit suprato, kokie jie svarbūs filmui. Ir jei nenorės filmuotis, bus pavargę, norės sausainio ar kiek ilgiau pažaisti kamuoliu – komanda jų lauks. Buvo įdomu tai stebėti iš šono. Ir tai jokiais būdais nebuvo piktybinis elgesys, nes ir mes, suaugusieji, kartais jaučiamės lygiai taip pat, tik su laiku išmokstame suvaldyti savo impulsus, paslėpti emocijas. Filmuojantis taip pat netrūko iššūkių – kartais vaikai sunkiau koncentruodavo dėmesį, tada reikėdavo ne tik suvaldyti juos, bet ir išlaikyti savo personažo liniją. Austėja jiems leisdavo daug improvizuoti – kad tik viskas atrodytų kaip įmanoma tikriau. Reikėjo išmokti prie jų prisiderinti neišeinant iš savo vaidmens. Todėl buvo sudėtinga, bet labai įdomu.
Po studijų akademijoje pradėjote studijuoti anglų kalbos filologiją Vilniaus universitete. Kodėl sudomino kalba?
Būdama ketvirtame kurse supratau, kad nenoriu teatre dirbti pilnu etatu, kad aktorystė man negali būti tik amatas – ji man turi būti ir kūrybine aistra. Ir aš labai norėjau turėti galimybę rinktis su kuo ir su kokia medžiaga dirbti. Tačiau gyvenant Lietuvoje turėti tokį pasirinkimą ir galėti iš jo išgyventi – didžiulė prabanga. Tada pagalvojau, kad man reikia antros specialybės. Mokykloje man gerai sekėsi anglų kalba, o kalbų mokėjimas naudingas aktorių atrankose, taip pat traukė pedagogika – taip gyvenime atsirado ir antros studijos. Bet stodama net nepagalvojau, kad filologija gali būti dar vienu įrankiu aktorystei.
Kokiu?
Pavyzdžiui, mes mokomės semantikos – žodžio reikšmės ir kokią prasmę tas žodis su savimi neša, ką jis reiškia būdamas sakinio struktūroje ir ką – individualiai. Taip pat etimologijos – žodžio kilmės. Nuo to galima atsispirti kuriant personažą – kodėl jis pasakė tą konkretų žodį ir ką jis reiškia bendrame kontekste. Todėl besimokydama kalbos supratau, kad ji man gali būti įkvėpimo ir kūrybos šaltiniu.
Ties kokiu vaidmeniu dirbate dabar?
Šiuo metu dar atostogauju. Tačiau po truputį vyksta pasiruošimai Emilio Vėlyvio detektyviniam serialui – kitą savaitę jau sėsiu skaityti scenarijų. Bet turbūt šiuo metu nieko daugiau dar negaliu apie jį pasakoti.
