Iš Latvijos, Estijos, Lenkijos atvykę istorijos klubų atstovai surengė nepamirštamą pasirodymą – atkūrė prieš 211 metų vykusio mūšio epizodus. Autentiški mundurai, žvangantys kardai, griaudžiantys patrankų ir šautuvų šūviai, dviejų hektarų teritorijoje tvyrantys parako dūmai – vaizdas, kurį susirinkę Deltuvoje rugpjūčio 19-osios popietę išvydo šimtai atvykusių svečių.
Padeda nepamiršti istorijos
Deltuvos mūšio inscenizaciją komentavęs istorikas, pirmosios, 1998 metais įvykusios šio mūšio inscenizacijos, dalyvis Jonas Vaičenonis pabrėžė, jog vaizdas, kurį matė Deltuvoje susirinkę žiūrovai, nėra visiškai tikslus buvusio mūšio atkartojimas, labiau – interpretacija, to meto karybos, ginklų, karių veiksmų pristatymas. Visgi vaizdas, kurį stebėjo susirinkusieji, nepaliko abejingų – visą pasirodymą lydėjo susižavėjimo šūksniai.
J. Vaičenonis papasakojo, kaip rikiuodavosi kariai, kokios taktikos būdavo taikomos, kokie ginklai naudoti, pavyzdžiui, XVIII amžiaus pabaigoje geriausiais Europoje laikyti prancūziški šautuvai.
Papasakojo net detalių, kaip būdavo užtaisomi šautuvai – tą tūkstančiai karių darydavo vienu metu, koks parakas naudotas patrankoms, ir kodėl kariams mūšiuose pražūtingu tapdavo lietus – pasirodo, dūminis parakas buvo labai jautrus drėgmei, todėl mūšio lauke pradėjus lyti lietui, galėdavo sukelti didžiulių problemų kariams - pėstininkų šautuvai tiesiog neiššaudavo. Arba kodėl tuo metu kariuomenėse kariaudavo skirtingų tautybių žmonės, pavyzdžiui, portugalai.
„Deltuvos mūšis yra vienas daugiau nei 200 metų menančios istorijos epizodų, kada Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ir Rusijos caro Aleksandro I kariuomenių susirėmimas vyko būtent šioje vietoje. Tuo metu Lietuvos valstybė kartu su Prancūzijos kariuomene mėgino susigrąžinti laisvę ir prarastą valstybingumą.
Pristatytas istorinis epizodas leidžia visuomenei plačiau papasakoti ir parodyti, pakomentuoti valstybingumo praradimo aplinkybes ir bandymą susigrąžinti laisvę. Tą daryti, pasitelkus ginklą, teko ne kartą.
Entuziastai prieš 25 metus ėmėsi idėjos šitą erdvę integruoti į mūsų istorijos pasakojimą ir parodyti visuomenei to laikmečio istorijos epizodą. Šis trumpas epizodas mums visiems priminė įvykius, prieš 211 metų vykusius šioje žemėje“, – kalbėjo istorikas.
Skirtingų epochų karo istorijos rekonstrukcija, pašnekovo žodžiais, gana populiari, jų pradžia – XX amžiaus devintasis dešimtmetis: tuomet panašios istorinių įvykių rekonstrukcijos paplito Europoje, galiausiai, banga atsirito į mūsų regioną.
Nors Deltuvos mūšio inscenizaciją buvo pristabdžiusi pandemija, jis jau tapęs tradicija: skirtingu formatu renginys vyksta ilgiau nei du dešimtmečius.
„Tokie renginiai – prisilietimas prie įvairių istorijos epochų, susijusių su Lietuva. Žinoma, Europoje, kalbant apie Napoleono epochą, vienas išskirtiniausių – Vaterlo mūšis. Jo inscenizacija – išties įspūdingo masto renginys“, – sakė J. Vaičenonis.
Atvyksta iš skirtingų šalių
Ukmergės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas, vienas iš Vilkmergės (Deltuvos) mūšio inscenizacijos organizatorių, Ukmergės karo istorijos klubo narys Julius Zareckas antrino: tokį renginį – didžiulį spektaklį po atviru dangumi – suorganizuoti nėra lengva. Į Deltuvą paprastai susirinkdavo ne mažiau kaip 150 mūšio dalyvių, o daugiausia sulaukta net 213. Visi jie – persirengę kariais, ginkluoti patrankomis ir šautuvais kuria nuostabų reginį svečiams.
Jubiliejinę Vilkmergės (Deltuvos) mūšio inscenizaciją pamatyti buvo verta vien dėl to, kad, ko gero, Deltuvoje tokių renginių daugiau nebebus.
Pernai nedidelis „Deltuvos“ mūšio epizodas buvo inscenizuotas klubo „Miško broliai“ surengto tarptautinio karybos istorijos festivalio „Kovų istorijos keliais“ metu Kopūstėlių miške, buvusios raketinėje bazės teritorijoje.
Tuomet karybos istoriją rekonstruojantys klubai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Airijos lankytojams pristatė įvairių laikmečių karybos istoriją – vikingų, riterių, šiaurės karų, Napoleono laikotarpio, Pirmojo pasaulio karo, tarpukario, Antrojo pasaulinio karo, pokario ginkluotę, ekipuotę, karių buitį, kovų epizodus. Renginį vainikavo Ukmergės krašto istoriją menančio, 1812 m. įvykusio Deltuvos mūšio inscenizacija. Planuojama, kad ateityje ir toliau vyks Kopūstėlių miške, galbūt, kažkiek keisis jo formatas.
Pasibaigus inscenizacijai, svečiai dar ilgai klausinėjo istorijos klubų narių, kaip rekonstruojami kostiumai, istorinių įvykių scenos, dar ilgai aidėjo šūviai ir patrankos, dalis svečių net patys paėmė ginklą į rankas.
„Kelių patrankų šūviai tik iš dallies gali perteikti tuometį vaizdą, bet ir dabar per dūmų miglą mes nematome kai kurių karių. Jei įsivaizduotumėte, kad vienu metu iššauna 40 patrankų, milžinišką sudegusio dūminio parako debesį, dūminiais užtaisais šaudančius tūkstančius pėstininkų, visą mūšio lauką, apgaubtą karo miglos. Mes turime galimybę prisiliesti prie daugiau nei 200 metų istorijos, pakalbinti rekonstruktorius karius, kurie turi daug žinių ir išmano, ką daro.
Kiekviena rekonstrukcija reikalauja labai didelio dėmesio tam, ką darai ir išties norėtųsi pagirti Ukmergės karo istorijos klubą, kurio rekonstruotos LDK laikotarpio uniformos – vienos geriausių Lietuvoje“, – susirinkusiems kalbėjo J. Vaičenonis.
Neleidžia pamiršti
Tikrasis Vilkmergės, dar vadinamas Deltuvos, mūšis įvyko 1812 m. birželio 28 d. Istorijoje jis svarbus tuo, jog Napoleono armija patyrė vieną iš pirmųjų savo pralaimėjimų. Be to, tai vienintelis Napoleono armijos mūšis, vykęs Lietuvos teritorijoje. Jis truko apie dvi valandas, o po pralaimėtų kautynių prancūzai atsitraukė į Ukmergę.
Šiame mūšyje dalyvavo 21 308 Rusijos armijos kariai, turėję 96 pabūklus. Jie kovėsi su 44 532 Prancūzijos armijos kariais, šaudžiusiais iš 92 pabūklų. Per šį mūšį žuvo 115 žmonių, kovojusių abiejose pusėse, 137 buvo sužeisti. Prie dabartinio Žalgirių kaimo ir Deltuvos kapinių, istorinėje įvykių vietoje, 1998 metais buvo pastatytas obeliskas, primenantis tų metų įvykius.
