Istorinis rakursas: nuo pavienių atlikėjų iki tarptautinio renginio
Dainavos krašto folkloro šventė – viena tų, kuri Druskininkuose turi seniausias renginių tradicijas. Pirmą kartą surengta 1990 m. rugsėjo 8 dieną, šįmet ims skaičiuoti ketvirtą dešimtį.
Folkloro festivalio ištakas prisimena Seimo narys Zenonas Streikus: „Tuomet buvau Druskininkų savivaldybės tarybos pirmininkas. Į mane kreipėsi etnografė Lina Balčiūnienė ir pasiūlė Druskininkuose rengti folkloro festivalį. Kadangi man artima liaudiška muzika, iškart pritariau šiai idėjai. Smagu, kad prieš tris dešimtmečius užgimęs festivalis sėkmingai gyvuoja iki šiol ir tapo neatskiriama Druskininkų kultūros gyvenimo dalimi.“
Apie šventės pradžią, evoliuciją ir turiningą prasmę kalbamės su Druskininkų kultūros centro etnografe, festivalio sumanytoja ir organizatore Lina Balčiūniene.
„Pristačiau šventės idėją, ji sulaukė pritarimo ir ėmiausi kasmetinių organizacinių darbų, – pasakoja Lina. – Pradėję nuo atskirų Dzūkijos regiono folkloro kolektyvų ir solinių folkloro pateikėjų koncertų, mugės, iš vos 10 vietinių amatininkų mugės išsiplėtėme iki tarptautinės šventės, kurioje pasirodė svečiai iš istorinių žemių – Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Dabar šventėse šoka, groja ir dainuoja visų Lietuvos etnografinių regionų atstovai ir tai puiki proga dzūkams ir kurorto svečiams pažinti aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, mažosios Lietuvos papročius, dainavimo ir šokimo tradicijas.“
Pirmosios šventės vykdavo rugsėjį, paprastai po bulviakasio, kad ansambliečiai ramiai nudirbtų darbus ir žiūrovų būtų. Vėliau nusistovėjo pirmojo rugpjūčio savaitgalio data. Iš pradžių šventė vyko vieną dieną, kurią vainikuodavo didysis ansamblių koncertas, o dabar – jau tris. Pradėtas rengti Druskininkų dainų slėnyje, festivalis persikėlė į įvairias vietas, nuo muzikos ir dainų skamba visas kurortas. Mugė užkariavo visą Vilniaus alėją, joje dalyvauja jau nebe 10, o per 100 sertifikuotų amatininkų ir tautodailininkų iš visos Lietuvos.
Visos šventės turėjo savo tematiką: vandens (2012), žemės (2013), laimės (2014), vaikų, vestuvių (2022) ir kt. Šventės buvo skirtos Etnografinių regionų, Tarmių ar Pasaulio lietuvių, UNESCO, Tautinio kostiumo metams paminėti. Pastarojoje demonstravo tautinius, baltų genčių ir istorinius kostiumus, galvos apdangalų kolekciją, kvietė į skarelių siuvinėjimo, kepurėlių mezgimo, nuometėlių siuvimo ir puošybos edukacijas. Švenčiant Žalgirio mūšio 600-sąsias metines, kolektyvai rengė karinių-istorinių dainų programas. Juokdamasi Lina prisimena įstrigusį šventės epizodą: „Iliustruojant Žalgirio mūšio aplinką, dalyviams teko vilkėti sunkius šarvus, o lauke tuomet buvo +35, prakaitas tiesiog upeliais bėgo...“
Vienas įsimintiniausių renginių – skirtas M. K. Čiurlioniui. Beje, pirmoji šventė irgi buvo pažymėta Čiurlionio citata: „... Ir plaukia jautri gaida, ir atsiremia į žaliąją girią – ir į pilkąjį dangų. Plaukia niekieno nemokyta, tiesiai iš širdies, ir žadina kažkokį keistą ilgesį, kažką amžina primena.“ Dar 2003 metais L. Balčiūnienė kartu su savo vadovaujamu Druskininkų kultūros centro folkloro ansambliu „Stadałėłė“ parengė programą „Daina Čiurlioniui“: dainininkės autentiškai atliko Čiurlionio harmonizuotas dainas ar dainų motyvus, panaudotus kituose kūriniuose. Minint Čiurlionio 100-ąsias mirties metines, ši programa tapo Dainavos krašto folkloro šventės preliudija. Tuomet Čiurlionio namų-muziejaus sodelyje po obelimis, skambant „Stadałėłės“ „ dainoms, jas iliustravo miesto dailininkai. Taip gimė įdomi paroda, eksponuota V. K. Jonyno dailės galerijoje.
Beje, „Stadałėłė“ šventėje dalyvauja jau 27-ąjį kartą ir tapo savotišku šventės prekiniu ženklu: dažnai šventę pradeda, pabaigia, o šįmet sudrebins Lietuvoje dar nematytu ir negirdėtu meniniu performansu „Kap viena dziena“, kur tradicinį folklorą atliks kartu su saksofonininku Tomu Čiukausku ir devynių stotingų kalvių būriu, savo priekalus bandysiančius prakalbinti muzikos kalba.
Neišsiamamos senosios kūrybos gelmės
Renginys kasmet įgauna naują atspalvį ne tik dėl pasirinktos temos, kuri ansamblių dalyvius skatina gilintis į savo krašto tradicijas, atrasti savitumą ir jį pristatyti plačiajai publikai, bet ir pasipildo naujomis veiklomis, viliojančiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, modernesnėmis formomis.
Didžiausio susidomėjimo sulaukė piešimo akcija ant asfalto „Mano pasaka“, senųjų muzikos instrumentų muzikinis paradas, lopšinių ir žaidimų popietė šeimai „Mylu mylu“, masinės polkos su ragučiais tryptuvės, ootvingių ir žiemgalių archeologinių kostiumų pristatymas, dzūkiškų juostų ir galvos apdangalų parodos.
Nuo 2017 m. pradėti rengti įvairūs tradicinių amatų, žolininkų, kulinarinio paveldo, senovės karybos, tradicinių šokių ir kt. vakaronės-mokymai. Iki šiol visi mena kūrybines dirbtuves „Suspinsma kaselas“, „Veseiliniai verkavimai“, šokių mokymus „Tancavok pol‘kucį sanobiškai“. Ypač patrauklios buvo kūrybinės dirbtuvės (2020), kuriose etnomuzikologė kartu su ansambliečiais supažindino su senoviniais dzūkų dainavimo ypatumais, aukštaitiškų sutartinių subtilybėmis, mokė jas dainuoti. „Senosios dzūkų dainos yra vienbalsės, jos ypatingos nepaprastu melodikos grožiu, ritmo laisvumu, žanrų įvairumu, tačiau laikui bėgant, vis rečiau dainuojamos, o štai Aukštaitijoje populiarios sutartinės jau yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą,“ – sako L.Balčiūnienė.
Neatskiriama švenčių dalimi tapo tradiciniai liaudies žaidimai ir pramogos visai šeimai, prie kurių nuolat būriuojasi gausus žaidžiančiųjų būrys.
Kai kurios šventės sudėtinės dalys ilgainiui „išaugo“ renginio marškinėlius ir įgavo savarankiškumą. Pavyzdžiui, pasakorių konkursas išaugo į Lietuvos pasakotojų konkursą „Žodzis žodzį gena“ – vienintelį tokio pobūdžio respublikinį suaugusiųjų konkursą, pritraukiantį begalę dalyvių ir žiūrovų, besidominčių tarmėmis, linksmomis istorijomis, pasakomis ar sakmėmis. Beje, šįmet konkursas Druskininkuose vyks jau 10-ąjį kartą.
Folkloras kitaip – sintezė su šiuolaikiniais muzikos žanrais
Vertindama šventės retrospektyvą, šventės organizatorė pateikia objektyvią prielaidą: „Gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, tradicijos susipina, niveliuojasi, tampa vis sudėtingiau išsaugoti etninį savitumą, todėl ieškome formų, kaip išlaikyti ir patraukliai pateikti šiuolaikinei visuomenei šimtmečius skaičiuojančias tradicijas.“
Nuo 2011 metų į šventės programą įtraukti postfolkloro vakarai. „Jei anksčiau muzikinis folkloras buvo suvokiamas kaip muziejinė vertybė, kurią svarbu išsaugoti ir autentiškai atkartoti, – sako etnografė, – tai šiais laikais šią muziką atlikėjai jau geba pateikti savitai, kūrybiškai, ieškodami naujo skambesio, kitų išraiškos priemonių.“
Sprendimas pasiteisino: postfolkloro vakarai, kuriuose dalyvauja ansambliai ar atlikėjai, atliekantys senąsias liaudies dainas kituose muzikos žanruose, smarkiai išpopuliarėjo ir pritraukia gausią jaunosios kartos auditoriją.
šįmet koncertuosianti eksperimentinė tradicinių šokių muzikos grupė „Robaksai“ folklorą jungia su džiazo, regio, roko, world music improvizacijomis ir žada smagią vakarušką skambant kūriniams iš debiutinio albumo „Kreiva Šleiva Karvė“.
Šiųmetinės šventės tradicijos ir naujienos
Šįmet šventės veiklos vyksta jau nuo gegužės: visą naktį jaunimas (ir ne tik!) šėlo naktišokiuose Leipalingio dvare, liepos 6-ąją nuskambėjo išskirtinė poetinė kompozicija „Dainava – manasis kraštas“ pagal J. Čečiotos „Giesmeles apie senovės lietuvius iki 1434 metų“, Viečiūnų bendruomenės centre eksponuojama retrospektyvi Dainavos krašto folkloro šventės fotoparoda, kuri vėliau persikels į Leipalingio dvarą.
Tradiciniame folkloro kolektyvų koncerte „Susiedų pasdainavimai, patancavojimai“ šįkart kolektyvai atliks programas pagal atstovaujamo regiono tradicinius vakaronių papročius, o koncertuose „Graisma ir šoksma smagiai“ bei „Kadriliniai mandravojimai“ pristatys savo regiono choreografinį folklorą ir atliks kadrilinius šokius. Beje, norinčius pamokys šokio žingsnelių!
Pirmą kartą K. Dineikos sveikatingumo parke bus pristatytas išskirtinis reiškinys – muzikiniai pasikalbėjimai „Ūkavimai“. Kolektyvai pamėgdžios paukščių garsus pasitelkdami balsą, tradicinius ir piemenų muzikos instrumentus. Ūkaudami jie kalbėsis, pasakos istorijas.
Tradiciškai vyks žiūrovų pamėgti edukaciniai renginiai „Procavokit sanobiškai“, kuriuose užsiėmimus ves sertifikuoti amatininkai, tautodailininkai, meno kūrėjai. Visi norintys galės pramokti tradicinių amatų: išdrožti medinį šaukštą ar geldą, nulipdyti dubenėlį, surišti žolynų verbą ar šiaudinį sodą, nuausti juostą, pasigaminti papuošalą ar raktų pakabuką ir kt.
Katriej būsit, nepasgaiłėsit!
Anot L.Balčiūnienės, šiam renginiui reklamos beveik nė nereikia – tris dienas trunkantis renginys su labai įvairia programa ir dalyviais iš visos Lietuvos suburia liaudies muzikos mylėtojus, kurie specialiai atvyksta su šeimomis, draugų būriais, pritraukia vietinę bendruomenę ir poilsiautojus iš Lietuvos ir užsienio šalių.
Pasikviesti į šventę ansamblius irgi nėra problemų, ansambliai dalyvauja noriai, kartais netgi pykteli, jei negauna kvietimo. Festivalis jau turi vardą ir vertę, dalyviai žino, ko jame laukti ir tikėtis.
Paklausta, ką šis renginys jai reiškia asmeniškai, Lina atsako, kad jis jos išgimdytas, išnešiotas ir jau tapęs gyvenimo būdu. O svajonė – gerokai didesnis festivalio biudžetas, kuris leistų surengti tarptautinį festivalį su dar įdomesnėm veiklom.
Taigi, jubiliejinė, 30-oji folkloro šventė žada laisvą bendravimo atmosferą, didelį veiklų pasirinkimą ir galimybes jose dalyvauti, tiesiogiai bendrauti su atlikėjais, pajusti tradicijų išskirtinumo aurą. Tai, kas čia vyksta, žadina norą į beprotišką gyvenimo lėkimą grąžinti atvirą ir nuoširdų mūsų protėvių pasaulio suvokimą, lėtą kasdienybės eigą.
„Beje, turiu įspėti, kad šios šventės paprastai neaplenkia gamtos kataklizmai, – šypsosi L.Balčiūnienė. – Jei viena šventės diena būna puiki, tai kitą dangus prapliumpa lietumi, jei nelyja, tai termometro stulpelis pakyla virš 35 laipsnių, o jei oras visai neblogas, tai ima siausti toks vėjas, kad virš galvos užkelia sijonus.“
Tad šventės šventėms dalyviams ir žiūrovams Lina teturi vienintelį palinkėjimą: „Gero oro!“ O taip greičiausiai ir bus: gamta šįkart pokštų nekrės ir šventės metu Perkūnas negriaudės. Patikėkit, bus gerai, arba kaip dzūkai sako: katriej būsit, nepasgaiłėsit!
