Profesorius Davidas Geringas išugdė būrį violončelės žvaigždžių. Jis yra Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos ir Pekino centrinės konservatorijos garbės profesorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras. Šiuo metu Davidas Geringas dėsto Blackmore´o tarptautinėje muzikos akademijoje (Blackmore International Music Academy) Berlyne.
Davido Geringo nuopelnai įvertinti daugybe apdovanojimų. Už lietuvių muzikos puoselėjimą Davidas Geringas yra apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2010 metais pelnė Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinį diską“.
Tik ką pasirodžiusioje knygoje vokiečių ir italų kalbomis „Tik niekam nesakyk. Violončelininko memuarai“ (vok. Sag das niemandem. Lebenserinnerungen eines Cellisten, it. Non dirlo a nessuno. Memorie di un violoncellista) Maestro pabrėžia, kad jaučiasi gimęs tris kartus: pirmą kartą 1946 metais Vilniuje, antrą – 1963 m., kai pradėjo mokytis pas garsųjį violončelininką Mstislavą Rostropovičių Maskvoje, ir 1975-aisiais, kai emigravo iš Sovietų Sąjungos į Vakarus.
* * *
... Jie neatskiriami – senasis italų meistrų Guadagnini šeimos instrumentas ir juo griežiantis Maestro Davidas Geringas. Sunku pasakyti, kur baigiasi instrumento siela (sako, instrumentai gyvi!) ir prasideda juo griežiančio muziko gyvybė, mąstymas. Šiame neišskiriamame tandeme yra dar trečias veikėjas – kompozitorius, pirmasis juodais natų ženklais išgyvenęs tai, kam vėliau gyvybę suteiks atlikėjas ir jo instrumentas. Retas atlikėjas vienodai puikiai supranta ir dabar kuriančio, ir prieš kelis šimtmečius gyvenusio autoriaus mintis, bet Davidas Geringas – vienas iš tų, retųjų. Jis ne tik griežia naujausią muziką, bet ir skatina jos atsiradimą.
Jeigu reikėtų išrinkti vieną vienintelį žodį, apibūdinantį meninę Davido Geringo prigimtį, sakyčiau: MEILĖ. Jis griežia nepaprastai lengvai, nuostabų aksominį violončelės tembrą išlaikydamas net ir sudėtingiausiuose techniniuose dariniuose. Blogos, nejaudinančios muzikos Geringas negroja. O gal tiesiog jo ir instrumento sielos taip susilieja, kad jųdviejų muzika prasiskverbia iki pačių gelmių, paliesdama slapčiausias tavo esybės kerteles...
Į kiekvieną D. Geringo koncertą gali eiti jau iš anksto pasirengęs išskirtinei jausmų puotai. Ir nesvarbu, kad numatytoje programoje bus tau nežinomų vardų ar muzikos. Svarbu, kad ją interpretuos didis muzikas. Mūsų kraštietis!
* * *
Tarp daugybės garsių kompozitorių Davidui Geringui dedikuotų kūrinių – ir Sofijos Gubaidulinos Antrasis koncertas violončelei ir orkestrui. Pasak paties solisto, šis kūrinys kiekvieną kartą skamba vis kitaip – net ir atliekant su tuo pačiu orkestru ir dirigentu! Koncertas, sukurtas 1993 m. tarptautinio Kanarų festivalio (Festival de Musica de Canarias) užsakymu, ne tik įrašytas, bet ir per pirmuosius trejus metus spėtas atlikti net 26 kartus. Kad tai retos sėkmės opusas, neneigia ir pats solistas. O pasisekimo paslapčių, matyt, reikėtų ieškoti pačios muzikos įtaigoje.
„Kompozitorės mąstymą apibūdinčiau kaip gebėjimą iš vienos idėjos suformuoti didžiulę arką, kuri paskui dingsta tolumoje. Man labai įdomu tai sekti ir kartu kurti. Gubaidulinos muzikos atlikėjas tampa svarbiausia muzikos dalimi, nes kompozitoriaus darbas jau atliktas: viskas sugalvota ir užrašyta. Scenoje visą įtampą turi sukurti atlikėjas. Man nesunku suprasti kompozitorės emocijas – jos gyvenimas taip pat prasidėjo buvusioje TSRS, kurį laiką buvome kaimynai Hamburgo priemiestyje. Tad gavęs visokių ženkliukų primargintą lapą, nesunkiai rasdavau autorę ir emocionaliose diskusijose ieškodavome abiem priimtinos tiesos“, – apie naujo kūrinio gimimą pasakoja D. Geringas.
* * *
Apie Mstislavą Rostropovičių su Davidu Geringu galima kalbėtis be atvangos. Jo žodžiuose tiek šilumos ir meilės savo mokytojui!
– Sakote, kad meilės kompozitoriams pasisėmėte Mstislavo Rostropovičiaus klasėje. Ko dar išmokote iš didžiojo violončelininko?
– Visų pirma meilės pačiai muzikai. M. Rostropovičiaus pamokos pirmiausia būdavo MENO (būtent didžiosiomis raidėmis) pamokos. Muzika – turiu mintyje atlikimo meną – būdavo gretinama su vaizduojamaisiais menais: daile, kinu, opera, drama, simfonine muzika (mąstymo prasme), skulptūra. Taigi profesorius skatino domėtis viskuo, kas vyksta šalia. Meną turėjome gretinti su gyvenimu: Rostropovičius mokė, kad muzikos atlikimas mums turi sietis su žmogumi, su emocijomis, su kitais menais ir apskritai su viskuo, kas gali vykti gyvenime!
Su jaunimu jis visuomet elgdavosi pagarbiai. Tai įpareigodavo. Jis niekados nemenkindavo, priešingai – stengdavosi palaikyti, išauginti, padidinti pasitikėjimą savimi, padėti tobulėti. Kartais netgi visiško sunaikinimo būdu! Jis įsigudrindavo suardyti, sunaikinti visas tavo nuostatas, o paskui priversdavo tarsi iš naujo patikėti savimi ir pasiekti, rodos, nepasiekiamų rezultatų. Mstislavas Rostropovičius – nepakartojamas pedagoginis talentas.
– Ar profesorius Geringas visa tai paveldėjo?
– Gal ir taip... Sunku apie tai kalbėti... Bet, manyčiau, na, tiesiog jaučiu, kad taip. Su mokiniais užsimezga tikrai artimi ryšiai. Visas mano gyvenimas, visa tai, ką aš darau, – tokia plati veiklos paletė: atlikimo problemos, repertuaras, kelionės, programų ir koncertų idėjos. Bet didelę savo veiklos dalį aš realizuoju su mokiniais klasėje. Pasitikėjimas mokiniais skatina jų domėjimąsi, jie žino, kad bus išklausyti ir paskatinti ieškoti. Ypač džiaugiuosi, kad mūsų bendravimas nenutrūksta, aš ne tik žinau, kiek kuriam vaikų gimė, bet ir kuo kuris užsiima.
* * *
Žavėdamasi garsiojo violončelininko tobulu ir nuoširdžiu muzikavimu, sekdama jo koncertinius turus, aprašomus pasaulio spaudoje, nė kiek neabejoju, kad vėlesnių kartų Lietuvos istorikai vieną dieną susigriebs nė nežiną, kuriame Vilniaus name gimė ir augo garsusis pasaulio muzikas.
O čia taip pat netrūksta netikėtų sąsajų – gimtasis Davido Geringo namas yra Gedimino prospekte, priešais Lietuvos muzikų sąjungos būstinę.
„Ten prabėgo nedidelė mano vaikystės dalis. Vėliau persikėlėme į Antakalnį, gyvenome Tramvajų gatvėje. Būtent iš ten eidavau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą (anuomet – Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla), – prisimena D. Geringas. – Beje, mokytis muzikos man nebuvo taip paprasta – tėvai ne muzikai ir padėti mokytis negalėjo. Tačiau mama labai norėjo, kad mes visi (turiu dar du brolius) muzikuotume. Ji kantriai sėdėdavo pamokose, o namuose stengdavosi paraginti, kad netinginiautume. Tikrasis potraukis muzikai ir jos supratimas man atėjo gerokai vėliau – kai pavyko įstoti į Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją.
Kai išvažiavome iš Tarybų Sąjungos, visa mūsų buvusio gyvenimo dalis liko tarsi nukirsta, kažkur už horizonto... Buvome žiaurios sienos atskirti nuo visų mums brangių žmonių, giminių ir bičiulių. Juk niekam ne paslaptis anais laikais vyravusi nuostata, kad tie, kurie išvyko, turi būti tarsi mirę. Jų nebelieka.
Taigi vos griuvus sienai tarp Rytų ir Vakarų, į Lietuvą skubėjau dar ir dėl to, kad čia mano gimtinė, man buvo svarbu, kad neišblėstų Sauliaus Sondeckio čiurlioniukams pasakotos legendos: čia griežė, o čia sėdėjo Davidas Geringas... (šioje vietoje Maestro veidą nušviečia nepakartojama šypsena) Norėjau tarsi iš naujo susipažinti su Lietuvos publika, susitikti su senais draugais, atkurti tai, kas prarasta. Kartu norėjosi pasidalinti, sudominti visu kuo, ko mes per tuos metus pasiekėme. Vis dėlto labai svarbi mūsų gyvenimo dalis susijusi su šiuo pasauliu... O man – su Lietuva. Trisdešimties metų taip lengvai neištrinsi iš savo gyvenimo. Matau prasmę tokiose kelionėse į gimtinę.
Žinoma, tai – idealizmas... Ir apskritai mano gyvenime labai daug idealizmo. Galėčiau gyventi kur kas paprasčiau: rūpintis sveikata, dažniau atostogauti, griežti tik populiarią, anšlagus užtikrinančią muziką...“
– Pasiekėte įspūdingų aukštumų. Kuris muziko karjeros etapas Jums buvo svarbiausias?
– Pirmasis mano mokytojas M. Šenderovas pasakė, kad aš gimęs violončelei. Nebūtų jis šito pasakęs, nebūtų ir mano violončelininko karjeros. Aš niekada nenorėjau groti jokiu kitu instrumentu. Na, nebent kai išgirsdavau P. Čaikovskio Koncertą smuikui – tada užsimanydavau griežti smuiku. Dabar tą Čaikovskio Koncertą galiu interpretuoti diriguodamas...
– O kas lengviau – pačiam groti ar diriguoti?
– Davidas Oistrachas sakydavo, kad jam kur kas lengviau diriguoti, nes tuomet jis nemato priešais sėdinčios publikos.
Aš nepasakyčiau, kad diriguoti labai lengva. Ne vienus metus ir pats grojau orkestre, teko muzikuoti ir su Herbertu von Karajanu. Kartą Zalcburgo festivalyje diriguodamas Wagnerio „Lohengriną“, jis netiksliai parodė įstojimą ir vietoj violončelių garsų suskambo tyla... Po kelerių metų panaši istorija nutiko Hamburge – dirigentas neparodė ir niekas neįstojo. Tačiau tą kartą atsirado drąsuolis, čia pat pašmaikštavęs: „Matote, Maestro, – taip skamba dirigentas“... Taigi tą tylą prisimindamas žinau, kad būti dirigentu tikrai nelengva.
* * *
Davidas Geringas visą savaitę viešės Birštone. Galėsite su juo susitikti kiekvieną rytą Birštono kurhauze vyksiančiose meistriškumo pamokose.
Rugpjūčio 2 dieną lauksime jūsų GRAND TRIO VILNIUS koncerte. Drauge su D. Geringu ansamblyje muzikuoja smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir pianistas Petras Geniušas.
Šiais metais numatytas renginių ciklas PRIEŠ KONCERTĄ. Du iš jų bus skirti susitikimams su Davidu Geringu. Rugpjūčio 2 dieną pristatysime tik ką išleistą pianistės Tatjanos Geringas apsakymų muzikos temomis knygą lietuvių kalba „Vaikystės vaiduokliai“. Renginyje dalyvaus knygos dailininkė Kristina Norvilaitė, Petras Geniušas ir Dalia Kuznecovaitė.
O rugpjūčio 3 dieną turėsime retą progą apibendrinti garsaus muziko kelią, sklaidydami naujutėlę knygą vokiečių kalba „Sag das niemandem. Lebenserinnerungen eines Cellisten“. Tikimės ją išversti ir į lietuvių kalbą.
