Miesto aikštė – meno gerbėjams
Molėtų miesto aikštėje įkurta lauko ekspozicija – kultūrinių iniciatyvų grupės „Kvadratas“ ir įmonės „Gobis keramika“ kūrinys. „Gobis. Lauko ekspo“ – skaidri šviečianti stiklinė konstrukcija, kurioje pristatomos Lietuvos bei užsienio keramikos, stiklo ir metalo kūrinių parodos.
Keramikas Tomas Jurgis Daunora prisiminė, jog dar prieš daugiau nei 20 metų ieškojo kelio, kaip visuomenei pristatyti keramikų darbus. 2000 metais lauko ekspozicija pristatyta Vilniuje, Daukanto aikštėje. Tuomet pasitvirtino, jog tai saugus ir patogus būdas žmonėms susipažinti su menu, tiesiog einant pro šalį ar bet kuriuo patogiu metu – kone ištisą parą.
„Tuomet kilo idėja lauko paviljonų – betarpiškos, visą parą, ištisus metus veikiančios parodų erdvės – tinklą kurti visoje Lietuvoje. Kartu su kultūrinių iniciatyvų grupe „Kvadratas savivaldybėms pasiūlėme šį projektą. Molėtai pirmieji mumis patikėjo ir į mūsų kvietimą atsiliepė.
Paviljono idėją buvome patikrinę Vilniuje, kur gausu kultūrinių renginių, todėl buvome itin sužavėti to, koks didžiulis susidomėjimas jį įrengus laukė Molėtuose. Mus pasiekė labai daug išskirtinai pozityvių atsiliepimų“, – kalbėjo keramikas.
Paviljone eksponuojami profesionaliosios keramikos, kurios kūrėjų kasmet mažėja, darbai. Čia organizuojamos Lietuvos ir užsienio keramikų parodos: suomių, švedų, lenkų kūrėjų darbai. Kai kurie Lietuvos muziejai ekspozicijai darbų skolino net iš savo archyvų ar fondų.
Lauko ekspozicijoje pristatomi ir jaunųjų kūrėjų, kurie domisi menu, o savo ateitį norėtų sieti su menu, daile, keramika, darbai, bendradarbiaujama su menų mokykla Molėtuose.
„Norime sudominti jaunimą, parodyti šios meno srities įvairiapusiškumą ir keramikos galimybes: nuo skulptūros, juvelyrikos, žiedimo iki porceliano servizų, dizaino. Tai – be galo plati sritis“, – pasakojo T. J. Daunora.
Pašnekovo žodžiais, lauko ekspozicijoje eksponuojami ir keramikos darbai žmonių, kurie neturi meninio išsilavinimo, bet matyti, kad jų širdis kuriant juos dega – tokių žmonių tikrai yra. Tuose darbuose yra ir naivumo, ir grožio. „Stengiamės tokius kuriančius žmones pakviesti, padrąsinti pristatyti savo kūrybą“, – paaiškino menininkas.
„Šis lauko paviljonų tinklas yra unikalus – savo forma, turiniu ir, žinoma, drąsa. Projektas prieš prasidedant konoravisuo pandemijai keramikams pristatytas Skandinavijos šalyse, Lenkijoje, Vokietijoje, mat planuota kurti aplink Baltijos jūrą esančių šalių tinklą, tačiau, prasidėjus pandemijai, tinklas pradėtas kurti Lietuvoje.
Užsienio kolegos stebėjosi, kad tokį projektą galime be didesnių trukdžių vykdyti miesto centre. Jei projektas vyksta, vadinasi, miestas saugus, žmonės priima – juk jis kuriamas pačių gyventojų laisvalaikiui paįvairinti, miesto erdvei pagyvinti ar kaip papildoma priemonė pasivaikščiojant kažką pamatyti.
Molėtai yra išskirtinis miestas, nes tie, kurie pirmi, visuomet labai svarbūs, ir ta partnerystė lieka įamžinta istorijoje. Šiuo metu planuojami projektai su jaunimu, aplink paviljoną vyksta daug renginių. Autoriai, kurie eksponuoja kūrinius, susitinka su vietos žmonėmsi, atsako į klausimus, jei pavyksta, surengia kūrybines dirbtuves“, – dėstė pašnekovas.
Dvaras – išskirtinė vieta meno kūriniams
Dailininko, kolekcininko, meno kuratoriaus Vaidoto Žuko darbai eksponuojami Alantos dvaro muziejuje-galerijoje – septyniose dvaro salėse. V. Žukas jau 25 metus šiame krašte turi įsigijęs sodybą, joje įsirengęs kūrybines dirbtuves ir Molėtų krašte praleidžia itin daug laiko.
Pašnekovas prisiminė, jog pirmiausia Molėtų rajono savivaldybei siūlė eksponuoti pusšimtį savo kūrinių, kartu su savivaldybe ieškojo tinkamiausios vietos: svarstyta ekspoziciją įkurdinti Videniškių vienuolyne, Giedraičių A. Jaroševičiaus muziejuje, tačiau erdvės čia nedidelės, tad, galiausiai, 2014 metais, nuspręsta darbus, tik jau 150 kūrinių: tapybos darbų, piešinių, koliažų, keramikos, eksponuoti Alantos dvare. 2015 metais oficialiai atidaryta nuolatinė V. Žuko meno galerija.
Dar trys salės dvare skirtos kilnojamosioms ekspozicijoms – čia rengiamos šiuolaikinių Lietuvos menininkų parodos.
Anot V. Žuko, dvare surengta nemažai išskirtinių parodų. „Aš rūpinuosi ne tik savo, bet ir kitų menininkų kūryba, prisidedu prie profesionaliojo meno populiarinimo. Man labai svarbu, kad į regionus ateitų rimta, profesionali kultūra, ne tik mėgėjiškas ar liaudies menas. Dvaras visuomet buvo aukštos kultūros židinys. Alantos dvare jau nuo XIX amžiaus antros pusės buvo sukaupta labai vertinga meno kolekcija“, – pasakojo V. Žukas.
Dvaro antrame aukšte, V. Žuko rūpesčiu, veikia iš Alantos krašto kilusio Palaimintojo Teofilio Matulionio muziejus. Eksponuojami vyskupo kankinio laiškai iš sovietinių kalėjimų, tremčių, kiti dokumentai – juos V. Žukui pavyko surinkti iš likusių Palaimintojo T. Matulionio giminaičių archyvų.
Planuojant įrengti T. Matulionio muziejų, antrasis dvaro aukštas nebuvo įrengtas. V. Žukui su bičiuliais įkūrus T. Matulionio paramos fondą, gavus lėšų, sutvarkytos istorinio dvaro antrojo aukšto erdvės, kuriose eksponatai, pašnekovo žodžiais, puikiai dera.
Neoklasicistinio stiliaus dvaro pastatai pastatyti XIX amžiaus viduryje. Alantos dvaro šeimininkai nuolat keitėsi. 1828 metais Alantą nupirko didikas Pac-Pomarnackis, kurio šeima XIX a. antroje pusėje iš mūro ir akmenų pastatė Alantos dvarą. Jo šeimininkai buvo sukaupę vertingą meno kolekciją: paveikslų, baldų ir rytietiškojo porceliano. XX amžiuje, tarpukariu, dvarą nupirko Lietuvos krašto apsaugos ministras Balys Sližys. Sovietmečiu jame veikė kolūkio kontora, kino ir sporto salė, mokykla, biblioteka.
Įdeda daug pastangų
Molėtų krašto muziejaus padaliniuose – Molėtų dailės galerijoje ir Videniškių vienuolyne – profesionalių menininkų parodas organizuojanti Molėtų dailės galerijos vyr. muziejininkė ir menininkė Aistė Gabrielė Černiūtė pasakojo, jog vienuolyno muziejuje jau kelerius metus pristatomi profesionalių menininkų, kurie savo kūryboje remiasi religiniais, ikonografiniais motyvais, darbai.
Parodų ašis – dvasiniai ir religiniai ieškojimai, krikščioniškojo bažnytinio paveldo įtaka kūrybai, Senojo ir Naujojo testamentų, šventųjų gyvenimų įkvėpimai. Didelį poveikį daro išsaugotas archiotektūrinis paveldas.
Šiuo metu Videniškių vienuolyno muziejuje veikia Kristinos Norvilaitės paroda „Norėjau surasti tyrą širdį“.
„Važinėdama po Lietuvą visados žavėjausi mūsų žmonių koplytėlėmis, todėl savo meninei raiškai pasirinkau namelius-koplytėles su lėlėmis, daiktais, spalvomis, audiniais, vinimis, nėriniais, užuolaidomis ir kitais man svarbiais daiktais.
Iš dominikonų vienuolio Mindaugo Slapšinsko išgirstas Biblijos moterų istorijas apgyvendinau nameliuose. Kituose darbuose, kuriuos pavadinau „ilgesio langai“ sudėjau savo meilę mano šeimos moterims: močiutei, mamai, sesei, dukrai.
Šie langai atsirado pandemijos metu kuomet bendravimas su artimaisiais buvo apribotas. Kurdama kiekvieno paveikslo istoriją norėjau atrasti tą kūrybos vietą kuri būtų nepaliesta logikos ir pragmatiškumo“, – apie parodą kalbėjo pati menininkė.
Videniškių vienuolyne birželio pabaigoje (paroda vyks visą vasarą) suplanuota ir prieš dvejus metus mirusio menininko Aleksandro Vozbino tapybos darbų paroda. Atrodo, sunkiai įsivaizduojama, kad toks aistringas menininkas kurtų religinėmis temomis, bet jis labai mėgo Šv. Jurgio motyvą, kuomet nukaunama piktoji dvasia, mėgo vaizduoti Šv. Kazimierą. Šis menininkas linkęs į kūrybinius kraštutinumus: vaizdavo šventuosius bei gyvenimo aistrą, mėgo tapyti iš natūros.
Molėtų dailės galerijos tikslas, A. G. Černiūtės žodžiais, jau daugiau nei dvidešimt metų – išskirtinai profesionalaus meno sklaida. Čia šiemet bandoma atgaivinti Molėtų dailės mokyklos baigiamųjų darbų parodas. Tai, anot pašnekovės, itin svarbu, nes jei jaunieji talentai savo ateitį susieję su profesionaliuoju menu, bus laukiami Molėtų dailės galerijoje jau kaip kūrėjai.
Molėtų dailės galerijoje vyks nuo birželio vidurio Vilniaus dailės akademijos rektorės Ievos Skauronės darbų paroda, numatyta tapytojo Nojaus Petrausko darbų paroda. „Stengiuosi, kad parodos nebūtų panašios. I. Skauronės darbuose vyrauja tapybinė abstrakcija, N. Petrausko – siurrealizmas.
Rudenį planuojama fotografės Dovilės Dagienės darbų paroda, kurioje bus nagrinėjami amžinybės, laikinumo klausimai. Poetui Sigitui Gedai prisiminti bus skirta Petras Repšio piešinių paroda „Gedai“. Labai džiaugiuosi, kad metus užbaigsime su šia paroda. Labai skirtingų menininkų, stilių – Molėtuose galime rasti visko“, – kalbėjo pašnekovė.
Molėtuose veikia skulptūrų parkas, kuriame, kaip sako A. G. Černiūtė, kiekvienas gali susipažinti su išskirtinai stipriais, Lietuvos meno istorijoje svarbiais net „vadovėlinių“ autorių: Arvydo Ališankos, Mindaugo Navako, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Aloyzo Smilingio, Kęstučio Musteikio darbais. Tam nereikia specialiai ruoštis – tiesiog prie ežero galima maloniai pasivaikščioti, apžiūrėti skulptūras – vasarą atrasti laiko sau ir pažinčiai su menu.
Pašnekovė atvira: prie menininkų prieiti ir juos pakviesti surengti parodą nėra paprasta, ypač tikrai aktyvų, kuriantį, mąstantį menininką, po kurio parodos lankytojai išeina sužavėti ar sukrėsti.
Anot A. G. Černiūtės, labai ilgos derybos vyko su išskirtinio talento ir jautrumo menininke Nomeda Saukiene, tačiau, galiausiai, paroda įvyko tuo metu, kai prasidėjo karantinas.
Prieiti prie dailininko Henriko Natalevičiaus taip pat nebuvo paprasta, tačiau parodos atidaryme susirinko artimieji, menininkai, menotyrininkai, dailininkas jautėsi pakylėtas. Molėtuose vyko ypatinga tapybos šventė.
