G.Beržinskas likimo dovana vadina galimybę kartu su Nacionalinės premijos laureato režisieriaus Arūno Matelio kūrybos komanda filmuoti vienas sunkiausių pasaulio dviračių sporto istorijoje lenktynes „Giro d'Italia“ – sudėtinga 3500 kilometrų ilgio trasa vingiuoja per visą Italiją.
Pasinėrė į dviratininkų pasaulį
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje pristatoma G.Beržinsko fotografijų paroda, pasak jo, nėra tiesiogiai susijusi su pasaulinę šlovę pelniusiu A.Matelio filmu „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, pasakojančiu apie nematomus „Giro d'Italia“ herojus, vadinamuosius „gregorius“ – dviratininkus, kurie savo asmeninius rezultatus ir karjerą aukoja dėl komandos lyderio sėkmės lenktynėse
A.Matelio filmas ne tik apie profesionalų dviračių sportą, bet ir apie universalias žmogiškąsias vertybes, garbę, lojalumą, pasiaukojimą, bendruomeniškumo dvasią sulaukė didžiulio publikos susidomėjimo – pelnė Varšuvos, Triesto, Minsko tarptautinių kino festivalių laurus, įtrauktas į festivalių ADIFF, „Zagreb Dox“ konkursines programas, buvo pristatytas „Oskaro“ nominacijai geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Įsiliejęs į A.Matelio filmo kūrybos komandą G.Beržinskas motociklais, automobiliais riedėjo iš paskos dviratininkų peletonui. Jam teko tris savaites iš arti stebėti kitiems „nematomą pasaulį“ – kvapą gniaužiančias prestižines lenktynes, kovos intrigą, užkulisius ir dalyvius – jis fotografavo starto linijoje susikaupusius, po griūčių plentuose kruvinus, skausmą kenčiančius, nusivylusius ir po pergalingų finišų laimingus dviratininkus.
Filmo plakate atsidūrė G.Beržinsko užfiksuotas valingas, agresyvus, abejingas skausmui, šalčiui ir karščiui dviratininkas Chrisas Ankeris Sorensenas – ilgametis Ispanijos dviračių sporto žvaigždės Alberto Contadoro „gregoris“. Tiesa, šis ispanas neteko lenktynių „Tour de France ir „Giro d'Italia“ nugalėtojo titulų, negalėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse, nes už dopingo vartojimą buvo diskvalifikuotas dvejiems metams.
Padėjo „Giro d'Italia“ žvaigždė
„Nors mano fotografijų tematika yra tokia pati kaip ir filmo, neatsiejama nuo dviračių sporto, aštrios konkurencijos, kovos aistrų, nesistengiau žengti nuostabių gyvenimiškų istorijų pasakotojo A.Matelio pramintais keliais – svarsčiau, kaip kitaip parodyti lenktynes ir jų herojus. Atrankos procesas nebuvo lengvas, ilgai dėliojau nuotraukas. Šioje parodoje rodomi vaizdai – tarsi chirurgo skalpeliu išpreparuota vienos lenktynių dienos anatomija. Mano archyve liko keli tūkstančiai "Giro d'Italia" įtampą atspindinčių kadrų“, – kalbėjo G.Beržinskas.
Parodos autorių pasveikinęs B.Matelis pažymėjo, jog filmo kūrėjams teko dirbti itin sudėtingomis sąlygomis, kaustomiems įvairiausių apribojimų. Nepriklausomi kinematografininkai paskutinįjį kartą į „Giro d'Italia“ lenktynes įsileisti prieš 40 metų. Lietuviams teko aiškinti savo motyvus, idėjas, derėtis, aišku, sumokėti ir tam tikrą pinigų sumą – mažesnę nei kitų prestižinių lenktynių „Tour de France“ rengėjams, kurie už leidimą jas filmuoti paprašo 300 tūkst. ir daugiau eurų.
„Kažin ar būtume su jais susitarę, bet pagalbos ranką ištiesė Italijoje gyvenanti lietuvė dviratininkė Edita Pučinskaitė, dukart laimėjusi „Giro d'Italia“ lenktynes. Ji garantavo, kad nesivaikysime sensacijų, neieškosime skandalų, važiuodami įkandin kompaktiško dviratininkų peletono netrukdysime“, – pokalbius su lenktynių rengėjais prisiminė A.Matelis.
Paparacių etiketės nebeklijavo
Filmavimo komanda, kurioje buvo ir G.Beržinskas, per tris savaites nuvažiavo apie 15 tūkst. kilometrų, pakeitė du automobilius ir tris motociklus. Jau pirmąją lenktynių dieną neleistinai priartėję prie dviratininkų lietuviai sulaukė organizatorių pastabų. Kai kurie griūčių kadrai į A.Matelio filmą nepateko – vaizdai, pasak jo, pernelyg sukrečiantys.
Etikos sumetimais nuspręsta filmuoti ir fotografuoti ne ant asfalto krentančius, o pakylančius dviratininkus – pasakoti ne jų kančių, nusivylimo, pralaimėjimo kartėlio, o prisikėlimo istoriją.
„Kartą išvydę masinę griūtį ir stabtelėję šalikelėje, susižalojusių dviratininkų iš arti nefilmavome, o bandėme jiems suteikti pirmąją pagalbą. Po to „Giro d'Italia“ organizatoriai ėmė mumis pasitikėti, pastabų nereiškė – suprato, kad mes nesame įžūlūs paparaciai, gerbiame ir užjaučiame sportininkus“, – sakė ekstremalių lenktynių fiksuotojas G.Beržinskas.
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas ir naujausias G.Beržinsko darbas – dokumentinis filmas „Plaukikas“, pasakojantis apie sudėtingo likimo klaipėdietį, visą gyvenimą girtuokliavusį, nušalusį kojas, tad abi teko amputuoti virš kelių.
Tik tuomet vyriškis atsipeikėjo, pradėjo palengva kapanotis iš liūno, suvokęs, jog nepakeitus gyvenimo būdo, kita jo varganos egzistencijos stotelė tikriausiai jau bus kapinių duobėje.
Nuožmi kova su likimu jūroje
Sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje vyriškis iš pradžių tik prašydavo išmaldos uostamiesčio gatvėse, o paskui, paskatintas geradarių, ėmė sportuoti. Dabar jis kasdien plaukioja ne tik miesto baseine, bet ir atviroje jūroje, startuoja mėgėjų varžybose. Jo tikslas – tobulėti, gerinti parolimpinius rekordus. Plaukiką pažįstantys žmonės remia tokias jo pastangas.
G.Beržinsko režisuotame filme nuskamba jo išgyventų „Giro d'Italia“ lenktynių gaidos – atskleidžiama puolusio, skaudžiai nukentėjusio, bet bandančio pakilti žmogaus kova su likimu. Melnragės paplūdimyje, išsiropštęs iš vežimėlio, plaukikas neria į putojančias bangas, grybšniais matuoja jūrą – stulbinantis neįgaliojo ryžtas, valia ir tikėjimas, jog dar ne viskas prarasta.
Dokumentinį filmą prodiusavo A.Matelis ir Ramunė Rakauskaitė, operatorė – Kristina Sereikaitė, scenarijaus autoriai – G.Beržinskas ir jo žmona Edita Anglickaitė-Beržinskienė, muziką kūrė Antanas Jasenka ir Gabrielis Orentas.
Filmo „Plaukikas“ premjera įtraukta į Nidos penkioliktojo tarptautinio kino festivalio „Baltijos banga 2023” programą.
Pradėjo nuo užteršto pajūrio
Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų nugalėtojas G.Beržinskas vidutinių nuotolių bėgimo varžybas irgi priskiria ekstremaliam sportui: „Bėgikams, kaip ir dviratininkams, trasoje reikia kentėti, maratonininkai netgi priartėja prie fizinių ir psichologinių galimybių ribų. Mane ir domina tos ribos ne tik sporte, bet ir kitose veiklos srityse, asmeninė patirtis padeda geriau suprasti, kas vyksta, kai žmogus atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų“.
Iš Melnragės kilęs G.Beržinskas pirmą kartą išbandė fotoaparatą dar sovietmečiu, kai anglų tanklaivis „Globe Assimi“ per audrą trenkėsi į šiaurinį Klaipėdos jūrų uosto molą ir sudužo – tąkart į Baltijos jūrą išsiliejo 16 tūkstančių tonų mazuto.
„Tada buvau paauglys, bet suvokiau, kad ties Melnrage įvyko siaubinga ekologinė katastrofa. Mazutas nuklojo visą pajūrį iki pat Latvijos sienos ir toliau. Čiupęs juostinį fotoaparatą iškart nubėgau fotografuoti užterštų paplūdimių – šie vaizdai iki šiol yra mano archyve“, – pasakojo fomenininkas.
Vėliau fotografiją nustelbė kiti kiti pomėgiai, sportas. Persikėlęs gyventi į JAV G.Beržinskas po kurio laiko vėl susidomėjo fotografija - keliaudamas po Ameriką fiksavo gamtos vaizdus, didmiesčių gyvenimą, žmonių portretus.
Pavyksta būti nepastebimu
Čikagoje G.Beržinską sužavėjo džiazo muzika: „Fotografams ši vokalinio meno sritis išties įdomus stebėjimo objektas. JAV džiazo klubuose grojantys pasaulinio lygio atlikėtai scenoje išdirbinėja tokius triukus, kad juos matant iš arti sunku atsispirti pagundai visa tai įamžinti. Garso fotografijoje niekaip neperteiksi, galima užfiksuoti tik emocijas“.
Šešiolika metų praleidęs už Atlanto, išbandęs savo jėgas įvairiose srityse G.Beržinskas nusprendė grįžti į Lietuvą – čia sukūrė šeimą, augina vaikus, kol kas, atrodo, nė kiek nesigaili emigranto dalią iškeitęs į gyvenimą gimtinėje, prie jam įprastos Baltijos jūros, nors JAV jau darbavosi kaip profesionalus fotografas, gaudavo gerų užsakymų.
„Buvau pakviestas už nemenkus pinigus fiksuoti vieną garsią Čikagos ledo rutulio komandą, bet atsisakiau gana pelningos sutarties ir honorarų – įveikė namų ilgesys. Vilniuje kurį laiką dirbau Teatralų sąjungoje, man patikdavo fotografuoti menininkus, vėliau grįžau į Klaipėdą“, – pasakojo G.Beržinskas.
Dviratininkų profesionalų lenktynių „Giro d'Italia“ kaitrą įtaigiai perteikęs klaipėdietis atskleidė pagrindinį savo kūrybos principą: „Fotomenininkas - tik pašalinis stebėtojas. Galima tikėtis sėkmės, jeigu būdamas toje pačioje erdvėje su kitais žmonėms, juos fiksuodamas išlieki beveik nepastebimas arba visiškai nematomas“.
