Su kūrėja apie šio įvertinimo svarbą ir kūrybą kalbėjosi Laimutė Adomavičienė.
– Jus galima vadinti (e)migrante: kurį laiką gyvenote Austrijoje, dabar – Portugalijoje. Jums emigracijos tema artima asmeniškai?
– Be abejo, man emigracijos tema yra artima, nes pati esu emigrantė. Manyje yra tokia keista įtampa: man kaip ir norisi pamatyti pasaulio, kaip ir norisi pasinaudoti tam tikromis galimybėmis (studijuoti užsienyje, pasimokyti kalbų, pamatyti pasaulio, susipažinti su įvairiais žmonėmis). Ir šiaip esu toks žmogus, kuris mėgsta sau pasidaryti problemų – nuotykių (kaip pažiūrėsi). Bet, nepaisant to, kad esu emigracijoje, aš laikau save Lietuvos patriote, stengiuosi dirbti su lietuviais. Kai manęs klausia, kur yra mano namai, tai dažniausiai paminiu Vilnių, Lietuvą.
Kartais jautiesi blogai, kad nesi Tėvynėje, bet aš stengiuosi tą emigranto kaltę apmalšinti kalbėdama apie Lietuvą, apie jos kultūrą, taip pat dirbdama su lietuviais. Stengiuosi suderinti savo laisvo paukščio mentalitetą ir savo patriotiškumą.
Iš lietuvių literatūros man labai aktualus yra Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Manau, kad kūrinyje yra labai gerai aprašyta įtampa tarp emigranto noro būti kitur ir nostalgijos savo tėvynei.
– Jūs esate laisvai samdoma iliustruotoja, dažniausiai iliustruojanti tarptautinius žurnalus. Kaip tapote knygos „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ iliustratore?
– Daugiau iliustruoju žurnalus, bet esu iliustravusi ir knygų: Veronikos Urbonaitės–Barkauskienės „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ (2020), taip pat esu dirbusi su amerikiečių leidykla „Suntup Editions“ ir iliustravusi Dalton Trumbo knygą „Johny go his Gun“ (2021). Taip pat Vilniaus dailės akademijoje teko mokytis apie knygų iliustraciją. Be to, esu iliustravusi senelio knygą studijų laikas – Rimanto Urbono „Žiogai žolėje / Abipus pilnaties“ (2015).
O kaip tapau „Bėglių“ iliustratore? Leidyklos vadovė Sigita Pūkienė man parašė laišką elektroniniu paštu ir pasiūlė. Buvo pandemija – 2020-ųjų rugpjūtis. Man pasirodė įdomu ir artima estetika. Gyvenau Vienoje, kur to laiko visas menas (ArtDeco) labai matomas. Nusprendžiau pabandyti, nepaisant to, kad grafinis romanas, komiksai man buvo visiškai naujas žanras.
– Pačios knygos žanrą sunku nusakyti (gal mišrus?). Sunku patikėti, kad Jums iki šios knygos nėra tekę kurti komiksų.
– Taip, iš tikro tokios knygos iliustruoti neteko. O komikso peraugimo į iliustraciją, tada – į tekstą – priežastis yra labai praktinė. Buvo gana daug knygos teksto, ir buvo norima, kad tai būtų komiksas. Teksto trumpinti leidyklai nesinorėjo, bet komikso irgi norėjosi, siekėme „užkabinti“ paauglių auditoriją. Reikėjo galvoti, kaip suderinti romaną, komiksus, iliustruotą knygą, kaip tai organiškai sudėti į vieną knygą. Kalbėdama apie tai, aš visuomet paminiu Tito Antano Vilkaičio nuopelną, nes pati be jo nebūčiau išsivertusi. Jis atliko tokį kaip scenaristo vaidmenį: nupaišė tam tikras schemutes, kur koks veikėjas turėtų stovėti, kur daugmaž viskas turėtų būti. Aišku, galėjau tai laisvai interpretuoti. Tuomet į komandą dar įsitraukė Zigmantas Butautis, kuris buvo atsakingas už knygos maketą. Tai šiame procese buvo daug bendradarbiavimo. Tik galutinis variantas atrodo toks, lyg viskas pakankamai sklandžiai, organiškai plaukia. Kad štai – komiksas, štai – tekstas, štai – iliustracija ir visi jie dera kartu, bet šiame kūrybiniame procese reikėjo gana pavargti, nes šio kūrinio forma buvo gana didelis iššūkis.
Beje, knygos pasakojimas, kaip žino skaitę, „persijunginėja“ tarp įprastinio teksto ir grafinių intarpų. Bet taip pat didžiuojuosi ir „Bėglių“ garso knygos variantu, kuriame yra pilnas tekstas ir kurį aš įskaičiau kartu su profesionalia aktore Vesta Šumilovaite–Terteliene. Tai buvo nepaprastai smagi ir ugdanti patirtis.
– Teko skaityti, kad mėgstate kurti portretus – „Bėglių“ knygoje jų daug. Mėgstate vintažinę iliustraciją ir kontrasto principą: kas motyvavo spalvų – mėlyną ir moliui artimą spalvą – pasirinkimą?
– Portretus mėgstu piešti nuo mokyklos, prisimenu, kad mane labai domino akademinis piešimas, bet iliustracijoje kažkodėl privengdavau vaizduoti veidus. Tos mano iliustracijos būdavo truputėlį abstraktesnės, vaizduodavau labiau pilno žmogaus figūrą be veido, o ne stambiu planu. Man į ausį įstrigo mano piešimo dėstytojo Žygimanto Augustino komentaras per peržiūrą; „Žiūrėk, tau patinka piešti portretus, bet kodėl to nėra iliustracijoje?“ Mano stilius nesusiformavo iškart akademijos laikais – keletą metų užtruko, kol daugmaž pakankamai natūraliai, organiškai išsiplėtojo. Man piešti žmogaus portretą buvo tarsi būdas tą žmogų pažinti. O šioje knygoje galvojau apie konkretaus veikėjo psichologiją ir stengiausi tai atvaizduoti jo fizionomijoje.
O dėl spalvų pasirinkimo, tai Jūsų minėtos spalvos – mano paletei artimos spalvos. Man paprastai patinka toks prigesintos žemės spalvos ir ryškesnės spalvos kontrastas. Nors šioje knygoje žalia yra gana aktyvi. Man buvo svarbu atskirti pirmąją ir antrąją knygos dalis. Pirmosios dalies veiksmas vyksta žemėje, todėl pasirinkau žalią žolės spalvą, o visa antroji dalis vyksta jūroje, dėl to antra spalva – mėlyna. Siekiau, kad spalvų pasirinkimas derėtų su turiniu. Į „Epilogą“ dar įvedžiau trečią spalvą – oranžinę, nes norėjau, kad matytųsi, kad veiksmas vyksta rudenį.
