Andai bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų koks nors literatūros konkursas, jei jam būtų pritaikytos „Eurovizijos“ taisyklės. Didžiulės scenos tamsą nutvieskia lazeriai, įvairiaspalviai šviesos spinduliai, mirgančių ekranų liūdesys.
Iš tamsos staiga išnyra pusnuogė poetė, prisiklijavusi pusmetrinius nagus, arba seksualų triko užsitempęs dramaturgas, užsimaukšlinęs plačiakraštę skrybėlę, dengiančią gėdos perkreiptą veidą. Suskamba tai, ko ne tik W.A.Mozartas, bet ir A.Salieri niekada nebūtų pavadinęs muzika.
Vadinamieji literatūros atlikėjai tėškia komisijai ir žiūrovams į veidą po trijų minučių pasirodymą, susidedantį iš poros posmų, dramaturginio etiudo ar monotoniško prozinio bubenimo.
Žiūrovai balsuoja, komisija skaičiuoja balsus. Lietuva krykštauja iš džiaugsmo, kad vietiniam liūdnosios plunksnos riteriui pavyko perlaužti savo prigimtį ir iškovoti net 11 vietą.
Taigi kaip aš šiemet žiūrėjau „Euroviziją“? Kaip ir kasmet. Su ausinėmis ant akių. Šiais laikais televizorius pamažu tampa baldu, nes viską, net ir „Euroviziją“, įmanoma žiūrėti per kompiuterį. Juk daug patogiau: išsitiesi lovoje, pasidedi kompiuterį ant pilvo, užsidedi ausines ir pasineri į iškreiptą iliuzijų pasaulį.
Tiesa, ausinės ant akių atsidūrė neišsyk. Pirmuosius vadinamųjų dainų atlikėjų pasirodymus stebėjau kaip dera – ausinių kaušeliais uždengęs ausų geldeles ir plačiai atmerkęs akis. Tačiau netrukus pačios rankos perkėlė ausines ant akių – tada stojo palaiminga tamsa ir tyla.
Artimieji, kitame kambaryje stebėję nepakartojamą reginį per baldą, ryte juokdamiesi pasakojo, kad man visai neprastai pavykdavo pritarti daugeliui atlikėjų. Kartais itin giliu kvėpavimu, kartais netikėtoje vietoje driokstelinčiu knarkimu, kartais gargaliavimu, primenančiu šūksnius „bravo“. Galiausiai, kvatojo artimieji, kai ėmė aiškėti šių turbūt vienintelių pasaulyje varžybų, kuriose džiaugiamasi ir didžiuojamasi 11 vieta, nugalėtojas, ėmei niūniuoti kažką, kas labai priminė „Ave Maria“.
Štai tada aš atsiminiau, kad sapnavau Sumi Jo, vieną garsiausių pasaulyje lyrinių koloratūrinių sopranų iš Pietų Korėjos. Ji mano sapne itin subtiliai, be jokio spiegimo ir tarsi be pastangų dainavo būtent žymųjį kūrinį „Ave Maria“, kuris ilgą laiką buvo priskiriamas vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo baroko italų kompozitoriui G.Caccini.
Kai po daugybės muzikologinių tyrimų paaiškėjo, kad G.Caccini tokios struktūros kūrinio paprasčiausiai negalėjo sukurti ir tikrai nesukūrė, iš visiškos užmaršties išniro V.Vavilovo pavardė ir neįtikėtina istorija, kuria pabandžiau iš artimųjų smegenų išlupti giliai įstrigusį „čiūto tūto“ pleištą.
1970 metais Sovietų Sąjungoje, pačiame brežnevizmo įšale, pasakojau, garsioji „Melodija“ išleido nedidelę plokštelę „XVI–XVII a. liutnios muzika“. Ją parengė V.Vavilovas, anuomet jau spėjęs pagarsėti gitaristas ir liutnistas. Plokštelėje įrašyti jo atlikti kūriniai buvo priskirti daugiausia Vakarų kompozitoriams.
Melodinga plokštelė netrukus itin išpopuliarėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Joje skambėjo ir Renesanso liutnistui F.Canovai da Milano priskirta siuita „Kancona ir Šokis“. Po daugybės metų ji virs itin populiaria B.Grebenščikovo daina „Auksinis miestas“.
Populiarumo nestokojo ir kitos V.Vavilovo atliktos kompozicijos. Tačiau turbūt didžiausios sėkmės sulaukė nežinomam XVI a. kompozitoriui, o vėliau G.Caccini priskirta „Ave Maria“. Ją XXI a. dainuos ne tik Sumi Jo, bet ir E.Garanča, kiti garsūs operos dainininkai ir net šių eilučių autorius, tiesa, pastarasis tik per sapnus.
1973 metais V.Vavilovas mirė nuo kasos vėžio, L.Brežnevas vis dar buvo gyvas. Prabėgus dar keliems dešimtmečiams paaiškėjo, kad V.Vavilovas buvo ne tik atlikėjas, bet ir kompozitorius, kruopščiai studijavęs kompoziciją.
Neilgai trukus tapo aišku, kad daugumą minėtoje plokštelėje įrašytų Vakarų kūrėjams priskirtų kūrinių sukūrė pats V.Vavilovas, netikėjęs, kad brežnevizmo marazmo laikais jam pavyktų tuos kūrinius išleisti savo pavarde, tačiau nenorėjęs, kad jo sukurtos melodijos nugrimztų į užmarštį.
„Čia tai čiūto tūto!“ – išgirdę papasakotą istoriją vienas per kitą kartojo artimieji.
