Mažosios Lietuvos muzikos instrumentų pavadinimai, piešiniai, jų naudojimo papročiuose, religinėse apeigose aprašymai rašytiniuose šaltiniuose pasirodė XVI–XVII amžiais. Prūsijos lietuviai grojo kanklėmis, trimitais, birbynėmis, būgnais, švilpynėmis, smuikais, dambreliais. Daugelį muzikos instrumentų mažlietuviai gaminosi patys, kai kuriuos pirkdavo.
Nuo XVIII amžiaus pagausėjo cimbolų, citrų, psalteriumų (styginis instrumentas, naudotas evangelikų-liuteronų giedant bažnyčiose), vėliau paplito mandolinos, variniai, mediniai pučiamieji ir kitokie muzikos instrumentai.
Per vestuves, krikštynas, kalendorines šventes, vaišes prie stalo Prūsijos lietuviai grodavo dainų melodijas, šokius, pritardavo religinėms giesmėms, tačiau šios instrumentinės muzikos gaidų, deja, neišliko.
Mažlietuvių muzikavimo tradicijų atgimimas siejamas su XX amžiaus antrąja puse, kai tyrinėtojas ir restauratorius, liaudies ansamblių vadovas klaipėdietis Antanas Butkus, išnaršęs istorinius šaltinius, atkūrė Mažosios Lietuvos kankles-arfą, trimitą, ragus, būgną, kitus šio regiono muzikos instrumentus, ėmė jais groti ir kitus mokyti. Jo pėdomis pasekė meistrai Alfredas Lučinskas, Alvydas Šeduikis, Egidijus Virbašius, Skalmantas Barkauskas.
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytojo A.Butkaus įkurtoje Liaudies muzikos instrumentų laboratorijoje pagal senųjų raštų graviūras, piešinius, kitokius rašytinius šaltinius atkurtos diatoninės birbynės, smuikai, dudytės, švilpynės, praplėsto diapazono cromatiniai tabalai, Mažosios Lietuvos kerdžiaus ragas, kanklės su šešiais klavišais. Lietuvoje ir užsienyje meistras surengė keliasdešimt atkurtų senovinių muzikos instrumentų parodų
Autentiškais muzikos instrumentais pradėjo groti Klaipėdos krašto folkloro ansambliai „Vorusnė“, „Vorusnėlė“, tebegroja „Alka“, „Alkiukai“, „Kuršių ainiai“, „Kuršiukai“, „Giedružė“, „Verdainė“, „Ramytė“ ir daugelis kitų. Remdamiesi moksliniais tyrimais, rašytiniais šaltiniais, etnografine medžiaga, eksperimentuodami ansambliai atkuria ir plėtoja Mažosios Lietuvos etnografinio regiono muzikavimo tradiciją jau beveik keturis dešimtmečius.
Atgaivintą Mažosios Lietuvos muzikavimo tradiciją Vilniaus rotušėje pristatė Klaipėdos etnokultūros centro atstovai. Su juo glaudžiai bendradarbaujančios etnomuzikologės Lina Petrošienė ir Algyte Merkelienė šią nematerialaus paveldo vertybę apibūdina kaip tradicinio muzikavimo ir kūrybiškumo derinį, priklausantį nuo folkloro kolektyvų vadovų profesionalumo, ansamblių sudėties bei praktinių poreikių.
Renginyje dalyvavusi Klaipėdos vicemerė Lina Šukytė-Korsakė pasidžiaugė, kad atgaivinta lietuvininkų tradicija pripažinta nacionaline vertybe būtent šiais metais, kai minimas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo šimtmetis: „Muzikavimo puoselėtojams ir visuomenei ši tradicija yra labai svarbi, tai dar vienas ryškus savito etnografinio regiono kultūros tęstinumo ženklas“.
Mažoji Lietuvakultūros paveldasKlaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centras
Rodyti daugiau žymių
