Filmų retrospektyva „Profesija: Antonioni“ primena unikalų italų kino kūrėją

Kino gramatikos reformatoriaus, susvetimėjusio pasaulio stebėtojo M. Antonioni pavardė žinoma kiekvienam kino mylėtojui. Į kino istoriją jis įėjo kaip kūrėjas, įrodęs kad emocijos, siužetas ir dialogai nėra svarbiausi. Jis manė, kad žodžiai ir veiksmas trukdo atskleisti veikėjų psichologiją, taigi daugiausiai dėmesio skyrė filmo atmosferai, nuotaikai, vaizdui. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį „Skalvija“ kvietė į Antonioni 100 gimimo metinių proga surengtą 8 filmų programą. Šįkart žiūrovai galės išvysti 6 autoriaus darbus – pristatoma neformalioji „susvetimėjimo“ trilogija ir trys garsūs filmai, sukurti už Italijos ribų.

„Skalvijos“ repertuare reguliariai pristatome kino autoriams skirtas retrospektyvas. Pernai anapilin išėjo aktorė Monica Vitti, Lietuvoje neseniai buvo išleistas Antonioni apsakymų rinkinys, tad norėjosi vėl prisiminti šio režisieriaus filmus. Programoje – žinomiausi, gražiausi filmai iš jo filmografijos. Antonioni stiliaus nesupainiosi su jokiu kitu režisieriumi, todėl pavadinome retrospektyvą „Profesija: Antonioni“, mirktelėdami į vieną iš programoje rodomų filmų. Už jo filmų slypi vertos papasakoti istorijos, novatoriški režisieriaus metodai. Todėl peržiūromis neapsiribojame, retrospektyvos metu paskaitas skaitys ir Antonioni tyrinėtojai“, – sako „Skalvijos“ programos vadovė Eglė Maceinaitė.

Visus seansus pristatys kino kritikai ir specialiai į retrospektyvą atvykstantys svečiai iš užsienio – monografijos „Antonioni ir negrynumo estetika“ autorė dr. Matilde Nardelli ir Turino menų akademijos „Accademia Albertina“ vadovas prof. Salvatore Bitonti. Gegužės 17 d. kino ir medijų erdvėje „Planeta“ vyksiančioje M. Nardelli paskaitoje (anglų k.) bus kalbama apie Antonioni estetinius bandymus ir abstraktumo tendenciją, taip pat aptariamas režisieriaus santykis su realybe ir jį supančiu pasauliu. 

M. Nardelli paskaita nemokama, reikalinga registracija: https://forms.gle/ujuN35TEZiuNN4Mw8

S. Bitonti 40-ties minučių paskaita (italų k. su vertimu į lietuvių k.) vyks prieš filmo „Zabriskie Point“ seansą gegužės 19 d.

Antonioni gimė Feraroje 1912 m. rugsėjo 29 d. vidurinės klasės šeimoje. Jau gimtajame mieste jis pradėjo rašyti kino kritikos tekstus. Pabaigęs ekonomikos studijas Bolonijoje, 1941 m. kino kursuose Antonioni pirmąkart filmavo prie 35 mm kamera. Po metų jis jau dirbo prancūzų režisieriaus Marcelio Carné asistentu, o 1947 m. debiutavo kaip režisierius. Tuo metu jam buvo 35-eri. 

Jei nekurtų filmų, Antonioni yra minėjęs, kad būtų architektas. Ir tai, tikėtina, jam puikiai sektųsi. Kūryboje Antonioni genialiai naudojo erdvės elementą. Jo filmuose peizažai perteikia veikėjų vidines būsenas arba juos įstumia į tas būsenas.  Nevengiama tuščios erdvės, vyrauja niūrūs miestų ir gamtos kadrai, o veikėjų atsiskyrimą ir susvetimėjimą liudija juos skiriantys objektai, struktūros. Mizanscenoms režisierius skyrė labai daug dėmesio, jam buvo svarbus kiekvienas centimetras. 

Tuštuma, susvetimėjimas, vienatvė, neišsipildę lūkesčiai, vidinė krizė – pagrindinės autoriaus kūrybos temos, labai aiškiai atsiskleidžiančios „susvetimėjimo“ trilogijoje. Nors filmai siejasi tematiškai, tai yra savarankiški kūriniai, todėl žiūrėti paeiliui nebūtina. 

Gegužės 16 d. retrospektyva prasidės nuo Milane nufilmuotos antros trilogijos dalies „Naktis“ (1961), kuriame pripažintas rašytojas su žmona vyksta į vakarėlį, nes tikisi susitarti dėl naujos knygos leidimo. Vakarėlis ūžia, pora įsitraukia į flirtą su kitais vakarėlio dalyviais. Ši naktis sutuoktiniams leis suprasti, ką jie vienas kitam reiškia. Filme vaidmenis sukūrė tais pačiais metais Federico Fellini „Saldžiame gyvenime“ filmavęsis aktorius Marcelo Mastroianni, prancūzė Jeanne Moreau, antraplanis vaidmuo atiteko M. Vitti.

Šeštas Antonioni ilgametražis filmas „Nuotykis“ (1960) laikomas moderniojo kino pradžia. Filmas išgarsėjo dėl migloto siužeto. Turtingų italų grupelė atplaukia į salą, greitai viena iš kompanijos – Ana – pradingsta. Jos ieškoti pasilieka sužadėtinis ir draugė Klaudija (akt. Monica Vitti), greitai tarp jų įsižiebia kibirkštis. 

Trečios trilogijos dalies „Užtemimas“ (1962) pavadinimas režisieriui į galvą šovė Florencijoje filmuojant tikrą saulės užtemimą. „Tvyrojo tyla, kuri skyrėsi nuo visų kitų, pelenų spalvos šviesa, o tada tamsa – absoliuti ramybė. Pamaniau, kad užtemimo metu pranyksta net mūsų jausmai.“ Filme užtemimas turi simbolinę prasmę, jis nėra parodomas. Tai radikaliausias „susvetimėjimo“ trilogijos filmas, kuriame paneigiamas tradicinis pasakojimas, dar labiau išgryninama nebūties ir geismo poezija.

Vieninteliu Antonioni komerciniu hitu tapo „Fotopadidinimas“ (1966), sukurtas pagal argentiniečio Julio Cortazaro istoriją. Pirmame savo filme anglų kalba Antonioni rodo svinguojantį 7 deš. Londoną, kurio centre – mados fotografas Tomas. Vieną dieną jis pastebi, kad netikėtai užfiksavo žmogžudystės epizodą. „Fotopadidinimas“ – pasakojimas apie kontrkultūrą, meno prigimtį ir tai, ką reiškia matyti. Už režisūrą filmas buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“. 

Tai buvo pirmas filmas su nuogo kūno scenomis, kuriam nesuteiktas griežtas cenzas. „Fotopadidinimo“ sėkmė visame pasaulyje nepaisant „Hays“ kodekso laikoma lemtingu smūgiu amerikietiško kino cenzūros sistemai. 

7 milijonus kainavęs „Zabriskie Point“ (1970) ne tik patyrė komercinę nesėkmę, bet ir buvo prastai įvertintas daugumos kino kritikų. Jame Antonioni užfiksavo 7 dešimtmečio hipių kultūrą, JAV susipriešinimą ir paradoksus, stiprėjantį kolektyvinį sąmoningumą. Anot režisieriaus, „Zabriskie Point“ yra „filmas apie Ameriką. Amerika – tikrasis filmo herojus. Filmo veikėjai – tik pretekstas“. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė neprofesionalūs aktoriai. 

Antonioni ne iš karto pripažino, kad „Profesija – reporteris“ (1975) yra autobiografinių motyvų turintis filmas. Pagrindinis veikėjas (jį vaidino Jackas Nicholsonas) – televizijos žurnalistas, kuriantis filmą apie postkolonijinę Afriką. Radęs savo bičiulio Robertsono lavoną, jis nusprendžia pakeisti savo gyvenimą: tampa į save išoriškai panašiu Robertsonu, o policijai praneša apie savo mirtį.

Kaune Antonioni filmus rodys kino centras „Romuva“: gegužės 16 d. žiūrovų laukia „Nuotykis“, gegužės 19 d. – „Fotopadidinimas“, gegužės 23 d. – „Profesija: reporteris“. Gegužės 31 d. „Fotopadidinimą“ galės išvysti ir klaipėdiečiai – seansas vyks kino teatre „ArleKinas“.