Dokumentinė, karantino metu gimusi juosta apie vieną garsiausių Lietuvos grafikų Mikalojų Povilą Vilutį sudomino ir žinomus žmones, premjeroje buvo galima sutikti daugybę kūrybinei komandai brangių bičiulių.
Pasižiūrėti filmo atvyko M. Vilučio šeima – žmona, taip pat grafikė Nijolė Vilutienė, dukra, aktorė Aldona Vilutytė, sūnus, brolis, anūkas. Režisierių sveikino ir jo tėvas, profesorius Vytautas Landsbergis, grafikas Petras Repšys, kunigas Julius Sasnauskas, režisierius Gintaras Varnas, dainininkės Ieva Narkutė, Jurga Šeduikytė, grafikė Nijolė Šaltenytė, Kultūros atašė Ukrainoje Tomas Ivanauskas ir daugelis kitų.
„Homo Vilutis“ – tai grafiko, mąstytojo ir rašytojo M.Vilučio kino portretas, pasakojantis apie asketiškai gyvenantį autoironišką, aštraus proto žmogų, žaismingai tyrinėjantį savos psichikos ir kūrybiškumo paribius.
Dar prieš prasidedant filmui V. V. Landsbergis susirinkusiems svečiams tarė sveikinimo žodį, žiūrovams pristatė gausią kūrybinę komandą – operatorių, montažo režisierių Povilą Baltiną, garso operatorių Justą Levicką, kompozitorių Joną Landsbergį, garso režisierę Ivetą Macevičiūtę, prodiuserį Osvaldą Bručą.
„Esu be galo dėkingas pagrindiniam filmo herojui Mikalojui – jis nuostabus žmogus. Džiaugiuosi, kad mums pavyko susibičiuliauti, kad jis įsileido, prisileido ir patikėjo, kad kažko bjauraus neparodysim“, – šypsodamasis kalbėjo V. V. Landsbergis.
Į šiuos jo žodžius netruko atsakyti ir pats M. Vilutis. Kreipdamasis į susirinkusią publiką jis tarė: „Ačiū visiems už kantrybę, ačiū, kad susirinkote. Man labai pasisekė gyvenime, kad svajonės, kurios galvojau, niekada neišsipildys, išsipildė. Padarėte dovaną mano artėjančio jubiliejaus proga.“ Jau kitą savaitę, gegužės 3-iąją, dailininkui sueis 79-eri.
Atskleisti per beveik aštuonis dešimtmečius gyvenimo formuotą, itin spalvingą M. Vilučio asmenybę valandos trukmės filme – ne menkas iššūkis. Tačiau, kaip sako „Homo Vilutis“ režisierius, dokumentikos žanras tuo ir ypatingas, kad visko čia iš anksto nesuplanuosi.
„Kai kuri filmą apie menininką, turi pasirinkti, kokią jo pusę parodysi. Mane domino ta privati erdvė, tas tikras Vilutis, čia ir dabar. Buvo dalykų, kurių gal ir pats nenorėjau filmuoti, bet jis labai norėjo, kad jie atsidurtų filme. Galima sakyti, kad Mikalojus davė mums medžiagą, kokios pats norėjo, o mes jau ėjome pagal ją. Esu iš tų režisierių, kurie eina iš paskos herojui“, – mintimis dalijosi V. V. Landsbergis.
Pasak jo, net tokie, filmo eigoje sugalvoti siužetai, kurie iš pirmo žvilgsnio neatitiko M. Vilučio gyvenimo kasdienybės, netruko organiškai įsilieti į juostos ritmiką. Vienas tokių – jautrūs ir atviri M. Vilučio pokalbiai su psichologu Andriumi Jančiausku.
„Šiame filme yra tam tikros psichoanalizės, pokalbių apie pasiruošimą palikti šį pasaulį. Kartais to privengiame, o juk tai taip paprasta – pakalbėti apie savo rūpestėlius“, – sakė V. V. Landsbergis.
Vis dėlto „Homo Vilutis“ ašis – scenos iš povandeninio pasaulio, nardymo, žūklės. Ši veikla – viena didžiausių M. Vilučio aistrų jau nuo 1960-ųjų.
„Nardymu susidomėjau vaikystės draugo Kastyčio dėka, jis dar senais laikais užsakinėjo žurnalą apie žvejybą, kuriame buvo gausu įvairių brėžinių: kaip pasidaryti kaukę, šautuvą ir pan. Vėliau net tapau Sovietų Sąjungos nardymo taurės laimėtoju, Kasytis buvo čempionas – jis buvo geriausias šaudytojas kurį pažinojau“, – tikino M. Vilutis.
Nardymą jis vadina kvėpavimu, be jo, kaip pats sako, sunkiai įsivaizduoja gyvenimą. Povandeninis „Homo Vilutis“ pasaulis tampa gražia režisūrine metafora, simbolizuojančia švarą, preciziškumą, išsivalymą, tikslumo reikalaujanti povandeninė žvejyba atsispindi ir grafiko dailės darbuose.
Diskusiją po premjeros su kūrybine komanda moderavusi kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė grafiko paklausė, kaip šis pats atsakytų į klausimą, kurį užduoda filme savo dukrai. „Ar aš genijus?“, – „Homo Vilutis“ teiraujasi jis.
„Aš genijus būnu gana dažnai. Paišau paveikslėlį vakare, ir taip gražiai, taip gražiai. Galvoju – aš genijus! Bet taip būna vakare. Ryte pažiūriu ir išmetu. Ne, jei tikrai – aš ne genijus, žinau, kad yra daugiau geresnių dailininkų, kurie padarė daug geriau, solidžiau. Nustojau paišyti supratęs, kad geriau nebenupaišysiu. Tai puoliau rašyti“, – linksmai apie kitą savo, kaip prozininko pusę pasakojo M. Vilutis, savo pamąstymais privertęs žiūrovus balsu juoktis.
Lietuvos kino centro finansuojamą, LRT remiamą V. V. Landsbergio filmą „Homo Vilutis“ galima pamatyti „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino teatruose Vilniuje nuo balandžio 27 d.
„Homo Vilutis“ greitu metu taip pat galės išvysti ir kitų miestų gyventojai – jis bus rodomas Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje, Tauragėje, Telšiuose, Gargžduose, Anykščiuose.
