Gimtajame mieste vėl gyvenančios B.Shirin asmenybė per penkerius „KEKS 2022“ projekto metus tapo neatskiriama Kauno tapatybės dalimi. Kaip ir Kiemo galerija, kurios viename namų gyvena žymioji litvakė. Ant vieno pagrindinių kiemo namų fasadą ji nutapyta šokanti savo gyvenimo šokį.
Bellos dalyvavimas žydiškai miesto istorijai dedikuotuose kultūros sostinės renginiuose per kelerius metus gerokai keitė kauniečių požiūrį į žydus ir jų indėlį į Lietuvos valstybės, taip pat ir Laikinosios sostinės kūrimą.
– Europos kultūros sostinės projektas baigėsi. Ar netrūksta Kaune buvusio tempo, dėmesio, kokybiškų renginių? – „Laikinoji sostinė“ paklausė B.Shirin.
– Kol kas trūkumo tikrai nepasijautė, suplanuotas tam tikrų renginių ir festivalių tęstinumas iki pat rudens. Tikrai nejaučiu kultūrinės duobės Kaune, atvirkščiai, manau, kad projektas davė didelį stimulą, daugelis sumanymų bus tęsiami, vyks „Fluxus“ festivalis, kiti renginiai. Man smagu, kad kauniečiai atsiveria, miestas tampa kosmopolitiškas, norėtųsi, kad Kauną lankytų daugiau užsieniečių, kad rastume įdomių formų juos pritraukti.
Labai svajojau, kad kultūros sostinės metais Kauną užplūstų kuo daugiau svečių iš užsienio, bet pandemija ir karas padarė savo, nors renginiuose tikrai visada buvo daug žmonių, ir tai džiugino.
– Viso projekto metu labai daug dėmesio skirta žydų temai, kultūrai. Ar nepavargo publika nuo šios temos?
– Istorijų festivalyje tikrai buvo gausu renginių, indėlis į žmonių istorijos žinojimą, suvokimą padarytas milžiniškas. Išleista knyga „Kauno žydai“ labai domėjosi litvakai ir iš Izraelio, Amerikos. Pažįstu daugybę žmonių, kurie planavo aplankyti svarbius renginius, tokius kaip „Kauno Kantata“, bet planus gerokai koregavo prasidėjęs karas. Tačiau drąsiausi, labiausiai susidomėję tikrai atvažiavo.
Tikrai buvo daug svečių Litvakų kultūros forume, po kurio visi liko su gerais įspūdžiais, o daugelis žada pakartoti savo viešnages į Kauną su daugiau šeimos narių, pavyzdžiui, atvežti parodyti Kauną savo vaikams su šeimomis. Tai nuteikia pozityviai ir norisi rengti įvairius turizmo projektus.
Vienas mano sumanymų, kurį norėčiau pasiūlyti, – kad keliautų jaunų izraeliečių šeimos į Kauną, kur galėtų susitikti su tokiomis pat jaunomis šeimomis su vaikais, bendrautų, pažintų miestą per jo gyventojus. Pasikeitė Kauno įvaizdis, nebereikia žydų įkalbinėti atvažiuoti į mūsų miestą, jie patys nori, planuoja apsilankyti, ypač vasarą tampa sunku nusipirkti skrydžio bilietus – lėktuvai perpildyti.
– Gal miesto ar rajono savivaldybės galėtų ir pačios parodyti daugiau iniciatyvos, kad atsirastų tiesioginių skrydžių iš Kauno į Izraelį? Buvo vienu metu tokie reisai į Elatą?
– Naujų skrydžių kryptys tikrai paskatintų keliautojų srautus, bet geopolitinė situacija, matyt, neleidžia būti labai optimistiškiems, reikia šiek tiek palaukti.
– Daug svečių teko priimti per praėjusius metus. Ką pastebėjote, ko jiems trūko Kaune, gal žydiško maisto restorano?
– Visi norėjo lietuviško maisto! Ypač litvakai – visi nori cepelinų. Net mano sūnus, kai buvo atvažiavęs į Kauną pirmą kartą, prašė būtent cepelinų, nes jis prisiminė, kaip būdamas vaikas valgė mano mamos ruoštus cepelinus, ir labai norėjo prisiminti jų skonį. Litvakų virtuvė neįsivaizduojama be bulvių, ji skiriasi nuo izraeliečių patiekalų.
– Jūsų tėvai buvo pirmoji šeima Kaune, o gal ir Lietuvoje, kuriai 1963 metais pavyko emigruoti į Izraelį. Ar galite palyginti, koks buvo Kaunas, kai vėl pradėjote jame lankytis, ir kaip pasikeitė iki dabar?
– Prisimenu, kad buvo ne viena situacija: jei kažkas anglų kalba paklausdavo praeivio Kaune, žmonės nieko neatsakydavo ir nueidavo. Dabar yra priešingai, esu nustebinta, kaip žmonės noriai bendrauja, o jei sužino, kad turistai yra iš Izraelio, priima kuo šilčiausiai, kaip savus!
Pernai Kaune lankėsi nemažai žmonių, kurie turi litvakiškų šaknų ir buvo prisiklausę visokių neigiamų dalykų apie mūsų miestą, bet atvykę iš esmės pakeitė nuomonę būtent dėl šilto žmonių bendravimo. Aš ir pati prisimenu, kad anksčiau žmonės buvo gerokai labiau paniurę, mažai šypsojosi.
– Nemažai Kaune ir studentų iš Izraelio. Ar tenka su jais pabendrauti?
– Daug studijuojančių Kaune, apie 400 tikrai bus. Studentai yra geriausi Lietuvos ambasadoriai Izraelyje, jiems čia labai patinka, svarbu, kad jie Kaune jaučiasi gerai, yra priimti.
– Tad galima pasidžiaugti, kad Kaune nebeliko antisemitizmo?
– Kai man sako, kad lietuviai yra antisemitai, aš prisimenu, kaip su spektakliu „Shalom, Bellissima!“ teko keliauti po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Kas nežino, priminsiu, tai spektaklis apie mano – žydės – gyvenimą. Tiesą sakant, keliaujant ir susitinkant su spektaklio žiūrovais ne vienas prisipažino, kad buvau gal pirma žydė, kurią jie sutiko savo gyvenime!
Lietuvoje šiuo metu gyvena ne daugiau kaip 3000 žydų, o įvairios baimės ir fobijos atsiranda iš nežinojimo. Todėl džiaugiuosi, kad jau ir mokykloje moksleiviams privaloma perskaityti nors vieną knygą apie žydų indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą. Žinios, švietimas, kultūra yra tas kelias, kuris griauna visas fobijas.
– Šiuo metu turime naują neapykantos objektą – rusų tautą?
– Laikausi nuostatos neteisti žmonių, kol nesu jų kailyje. Tačiau reikia pripažinti, kad per daug Rusijoje žmonių, kurie pritaria savo vado vykdomai politikai, gal yra ir tokių, kurie norėtų paprieštarauti, bet bijo prasižioti. Manau, kad ten tiesiog per daug karo propagandos paveiktų žmonių, kurie negeba mąstyti sveiku protu.
– Sakote, kad Kaunas tampa kosmopolitiškas, bet pakaktų prisiminti „Kaunas Pride“ eitynes, kurios susidūrė su dideliu pasipriešinimu, pradžioje vietos valdžios, po to ir dalies kauniečių.
– Izraelyje irgi iš pradžių buvo didelis pasipriešinimas, bet žmonės pamažu apsiprato, pradėjo suprasti. Viskam reikia laiko.
– Ko palinkėtumėte Kaunui, kokią jo ateitį matote?
– Kaunas labai pasikeitė ir su laiku keisis dar labiau – jau esame Europos miestas, ypač tai matyti bendraujant su jaunais žmonėmis. Bet ir vyresni atrodo laimingesni. Manau, kad daugiausia lėšų ir pastangų reikėtų skirti švietimui ir kultūrai, nes tai yra svarbiausios mūsų gyvenimo sritys.
