Kokia yra agresijos, noro vienas kitą žudyti, engti prigimtis? Kas lemia tokį elgesį? Kodėl valstybė, kaip socialinė struktūra, pasiduoda agresijos adoravimo kursui, o visuomenė tai toleruoja? Kas tie žmonės, kokioje aplinkoje jie tarpsta, jog pasiekė tokio nužmogėjimo? Ir apskritai, kas įvyksta, kai šie žmonės grįžta namo? Tokie klausimai natūraliai kyla Ukrainos karo kontekste ir aktualūs kaip niekad. Politikos filosofė Hanna Arend yra sakiusi, jog gebėjimas spręsti, kas yra blogis, o kas gėris, ateina iš asmens gebėjimo mąstyti. Net jei valstybė imasi teroro – asmenys kaip valstybės pamatas visada turi pasirinkimą permąstyti tokių veiksmų teisingumą.
Trauminės patirtys ir įveika. Yra ir kita pusė: ar visuomenė, žmogus apskritai gali ir turi būti be agresijos, ar įmanoma ir reikia ją eliminuoti, ištrinti? Ar agresijos segmentas nėra natūrali žmogaus kaip socialinio gyvūno dalis ir yra tik išgyvenimo instinkto įrankis. O gal agresija gimsta tik iš tolerancijos stokos, iš noro kitam primesti savo iliuzijas, menamą tvarką, ji išprovokuojama? Kokiais istoriniais momentais ta kolektyvinė agresija pasireiškia dažniausiai, ar esama dėsningumų? Ar gali ne tik agresorius, bet ir auka tapti priklausomi nuo adrenalino, kurį pagamina pati prievarta, karas? Žodžiai „trauma“, „agresija“ bent jau lietuvių kalboje – moteriškos giminės... Ar agresija, trauma turi lytį? Ir dar – kaip „įvalstybinta“ agresija veikia santykius šeimoje, artimoje aplinkoje, gal ji taip pat tampa „legali“? Regis, nepatogūs klausimai, gal net pernelyg sudėtingi, bet bandyti reikia ir verta.
Temą pokalbiui inspiravo ukrainiečių režisieriaus Viktoro Marvino spektaklis „Šeimyninės scenos“ (premjera VST balandžio 29, 30 d.) pagal teroro akto metu žuvusios ukrainiečių dramaturgės Annos Jablonskajos pjesę, kuri sukurta dar prieš karą, dar prieš Krymo ir Donbaso įvykius, bet visiškai atliepia šiandieną. Vien ko verta pjesės replika: „Specialioji operacija! Kova su teroristais! Tai yra, su moterimis ir vaikais!“. Šiandien, kai vyksta karas, pjesės veiksmas rutuliojasi Rusijoje, statistiniame miestelyje, iš kurio žmonės vyksta kariauti į Ukrainą. Ten jie žudo, kankina, prievartauja, plėšia, siunčia į tėviškę skalbimo mašinas ir vėliau grįžta namo. Tiesą sakant, ašinis pjesės įvykis – vienas toks rusų karininkas grįžta iš karo, arba kaip tai vadina Rusijoje – SKO, į gimtąjį miestelį.
