Apie sudėtingiausius filmavimus ir tai, kaip atrodo Kino studijos kasdienybė – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje su prodiuseriu bei studijos vadovu Martynu Mickėnu.
– Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kas yra kino studija? Kaip veikia šis didelis organizmas ir ką čia randa atvykę kino ar reklamų kūrėjai?
– Kino studija yra pagrindinis kino gamintojo įrankis. JAV, kur kino kūrimo tradicijos daug gilesnės, studijos tampa prodiuserių būstinėmis, darbo vieta, kur renkasi visa komanda, pasiruošiama filmavimams, net jei jie vyksta už studijos ribų.
Lietuvoje mes orientuojamės išskirtinai į tuos filmus, kuriuos filmuojant reikalingos mūsų studijoje teikiamos paslaugos.
Kino studiją sudaro du beveik 1000 kv. m paviljonai, turintys įgilinimus, galinčius tapti duobėmis arba baseinais, veikia dailės departamentas, kuriame galima rasti dekoracijų ir kostiumų sandėlius, yra galimybė įsirengti grimerines.
Mūsų studija įsikūrusi 15 km nuo miesto centro, tad turime ir kelių hektarų sklypą. Jis reikalingas, jei dekoracijos statomos ne paviljone, jei projektas reikalauja papildomos erdvės. Pavyzdžiui, filmuojant serialą „Černobylis“ lauke buvo statomas sprogimo reaktorius.
– Kiek laiko užtrunka įgyvendinti kino projektą? Ar gali studijoje vienu metu būti filmuojami keli darbai?
– Vienu metu gali vykti būti filmuojami ir keli filmai. Pavyzdžiui, jei filmuojama lauke, kita juosta gali būti filmuojama viduje. Žinoma, tai kelia tam tikrų iššūkių koordinuojant situaciją, tačiau apie filmavimus žinome iš anksto, tad prisitaikome, pasiruošiame tinkamus grafikus. Sykį vienu metu esame filmavę net tris filmus.
Jei kalbame apie filmą, visas procesas nuo pasiruošimo iki susitvarkymo filmavimams pasibaigus trunka kelis mėnesius. O štai reklamoms dažniausiai prireikia kelių savaičių.
Žinoma, viskas priklauso nuo konkretaus projekto. Pavyzdžiui, serialui „Černobylis“ pradėta ruoštis dar spalio-lapkričio mėnesiais, o pats filmavimas įvyko tik liepą.
Prisimenu, kad serialo rekvizitas tikrąja to žodžio prasme užpildė kone visas patalpas, koridorius, lauke buvo įrengtas trijų aukštų stogas, kasami tuneliai, kuriuose filmuota šachta, ruošiama reaktoriaus po sprogimo scena.
– Užsiminėte apie rekvizitą, tad įdomu būtų paklausti, kokių kostiumų ar dekoracijų galima rasti studijoje?
– Rekvizito sandėlyje daugiausia istorinių daiktų, tačiau galima rasti ir tarpukario, sovietmečio, dešimtojo dešimtmečio, XXI a. pradžios atributikos. Sandėlyje laikomi ir dirbtiniai akmenys, ir mediniai skydai ar kalavijai, ir įvairių laikotarpių karinės uniformos.
Tiesa, turime ir 3D spausdintuvų, kurių padedami rekvizitą galime gaminti patys, pritaikyti jį prie konkretaus filmo poreikių.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad studija pritaikyta ir filmavimui vandenyje.
– Studijoje įrengti rezervuarai, kurie gali būti pripildomi vandens, o sienos, pagal poreikį dažomos mėlynai arba juodai. Filmuojant lietuvių filmą „Man viskas gerai“ šiame rezervuare buvo paskandintas automobilis, į vandenį nėrė narai, operatoriai, kaskadininkai ir aktoriai.
Tam, kad būtų sukurtas upės vaizdas, naudotos žemės ir augalai. O štai „Černobylio filmavimui reikėjo švaraus vandens, tad įjungėme filtravimo sistemas. Prisimenu ir kūrėjus, kurie įrenginėjo iki kelių vandeniu užpiltą rūsį.
– Kokie projektai buvo įgyvendinti šioje studijoje?
– Vienas didžiausių – jau minėtas HBO serialas „Chernobyl“, taip pat „Netflix“ serialai „The Playlist“, „Catherine the Great“, „Stranger Things“, filmai „Vesper“, „Man viskas gerai“, ne viena LEGO, „Adidas“, „Cartier“ reklama.
Studijai priklausančioje teritorijoje filmuoti vokiečių kariuomenės apkasai, ateities pabėgėlių stovykla, įrengta iš jūrinių konteinerių, po sprogimo likęs reaktorius, statytas didelis laivas.
Viduje buvo įrengta kosminė ateivių bazė ir jų planetos fragmentai, filmuotos scenos su kabančiu sraigtasparniu.
– Kas jums dirbant kino studijoje kelia daugiausia iššūkių?
– Sudėtingiausia taip sudėlioti ir sukoordinuoti veiksmus, kad visiems nuo kolegų iki užsakovų viskas būtų aišku ir suprantama. Tam reikia gebėti prisiderinti, daryti kompromisus.
Kino pasaulyje sukuosi nuo 2000–ųjų ir jau pirmomis darbo dienomis supratau, kad tai yra tai, ko ieškojau. Kiekviena diena vis kitokia, skirtinga, čia niekada nenuobodu. Mėgstame iššūkius, negalime ramiai gyventi.
Projektui pasibaigus, kai pagaliau jau galima pailsėti, iškart kyla klausimas, kas laukia toliau. Kuo daugiau veiksmo ir įtampos, tuo smagiau.
– Vertinant studijos galimybes ir jos dydį – ar Lietuva yra pasiruošusi priimti didelio biudžeto projektus? Ar esame konkurencinga šalis?
– Šiuo metu nagrinėjame plėtros projektą, norime pastatyti papildomus paviljonus. Vieną mažesnį, kuris atlieptų nedidelės apimties poreikius, bei du didesnius paviljonus po 2–3 tūkst. kv. m, kurie būtų skirti tikrai didelių dekoracijų reikalaujantiems projektams.
Dėl pakankamai erdvaus paviljono trūkumo Lietuva netenka nemažai galimybių, nes pasiūlymų filmuoti didelio biudžeto juostas tikrai sulaukiame. Baltijos šalyse kol kas esame didžiausia kino studija, bet infrastruktūrą intensyviai gerina ir Latvija bei Estija. Stengiamės tobulėti ir mes.
– Gal galite atskleisti, kokie filmai studijoje bus filmuojami netolimoje ateityje?
– Krizė, pandemija, taip pat ir karas Ukrainoje gana stipriai išbalansavo darbo grafikus, nes didžioji filmavimo dalis ateina iš užsienio. Šiuo metu vėl dirbame intensyviau, turime projektų iki kitų metų pavasario. Tikimės, kad taip tęsis ir toliau.
