„Aš miestą matau kaip sceną. Projektai, su kuriais dirbu, man visada yra kaip lego užduotis – su kuo iš miesto erdvių juos reikia sujungti, kad gautųsi įdomiausias rezultatas! Neretai pasitaikydavo, kad norėdama pakviesti šokio trupes, nerasdavau jiems tinkamų erdvių, todėl apima dvigubas džiaugsmas, kai įvyksta atitiktis ir atrandu kur išdėlioti norimus pasirodymus. Pandemijos metu spektakliai vyko miegamųjų rajonų kiemuose ir sulaukė itin didelio žiūrovų skaičiaus, taip įsitikinau, kad žiūrovai mėgsta pasivaikščioti įvairiomis miesto trajektorijomis. Jie yra imlesni, nei mes, renginių rengėjai, kartais įsivaizduojame!”
Menų spaustuvė po savo skliautais priims tarpdisciplininę, choreografinę itin jautrią Norvegijos menininko Daniel‘io Mariblancos iniciatyvą „71BODIES 1DANCE“, įkvėptą 71 asmeninės istorijos, kuriomis pasidalino Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje ir Ispanijoje gyvenantys translyčiai ir lyties neatitinkantys asmenys. Intymų pasirodymą savo jautrumu ir lytiškumo tema pratęs portugalas Marco da Silva Ferreira – šokėjas, choreografas ir „Pensamento Avulso“ meno vadovas. Jo trupė Menų spaustuvėje surengs „Bisonte“ – isterijos ir melancholijos fiestą, kuri kels ir atsakinės į klausimus: „Kiek jautrus galiu būti šiandien? Koks yra intymumo mastas? Ką ketinu parodyti, jei beveik nepažįstu savęs? “.
„Su BISONTE į sceną atnešu idėjinį branduolį apie dorybingą ir dominuojantį šokį, leidžiantį kalbėti apie žmogaus intymumą ir nuoširdumą“, – pasirodymui Lietuvoje publiką ruošia M. S. Ferreira. Šis choreografas net keletą metų buvo festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovės Gintarės Masteikaitės paklausiausių choreografų saraše. Šie metai pirmi, bet ne paskutiniai, kai Marco ir jo šokėjai pasirodys Lietuvoje, žada Gintarė.
Menų spaustuvės tamsoje išryškės ir garsas – „A Sensoral Lecture” –Švedijos šokėjo ir choreografo Sindri Runudde kūrinys, skirtas girdėjimo pojūčiui. Regos negalią turintis choreografas jungia garso, vizualųjį meną ir performansą, o balsą tiria kaip prisilietimą. Per šokį, dialogus ir judesio pratimus, žiūrovai kviečiami į jausmingą ir juslinę paskaitą, kupiną humoro, vaizduotės ir jautrumo blyksnių. Spektaklio metu auditorija išbandys lytėjimu ir garsu grindžiamą „Centered Adventures“ judesio praktiką.
Taip pat vieną iš dviejų į Lietuvą atvežamų savo kūrinių „Hope Hunt” Menų spaustuvėje parodys ir gaivališkoji choreografė Oona Doherty. Sykį puikiai priimta Lietuvoje, Šiaurės Airijoje kurianti šokio menininkė šiais metais sugrįžta su dviem savo darbais. 2017 m. įtraukta į „Irish Times“ sudarytą geriausių Airijos menininkų dešimtuką, prieš kelis metus pelniusi Venecijos bienalės Sidabrinio liūto apdovanojimą, menininkė kuria aštrias ir provokuojančias šokio linijas.
Antrąjam Oona kūriniui „NAVY BLUE” – parinkta kitokia aplinka – nacionalinis dramos teatras, kurio scena paryškins kūrinio unisoną, šokio formą kaip problematišką laisvės simbolį. Choreografė klaus kodėl klasikinio šokio forma ir teatro normos naudojamos kaip žiauraus veiksmo žaidimo laukas? Šis „nusilenkimas, kviečiantis šokiui ir klausimas, ką daryti toliau” pasirinktas kaip festivalio uždarymo kūrinys.
Čia pat vyks ir festivalio atidarymas – Nacionalinio Marselio baleto teatro ir itin šiuo metu Europoje paklausių choreografų (LA)HORDE programa „Roommates“, kuri pradės trijų savaičių šokio programą. „Šią programą sukūrėme tam, kad galėtume papasakoti istoriją apie tai, kas esame ir kaip vertiname daugybę skirtingų mūsų choreografų sukurtų kūrinių, kurie padėjo formuoti mūsų žvilgsnį, kurie mums padovanojo pirmąsias emocijas ir tuos, kurie padarė didžiulę įtaką Nacionalinio Marselio baleto teatro istorijai”, – anonsuoja „ (LA)HORDE” choreografai. Bilietai į šios trupės pasirodymus Lietuvos publikos buvo išpirkti pirmiausiai.
Nepanašumu į kitus spektaklius išsiskiria jaunos ir perspektyvios kanadietės choroegrafės Catherine Gaudet kūrinys „The pretty things”, kuris taip pat bus rodomas dramos teatro scenoje. Šioje scenoje Catherine Gaudet trupė kurs tokį fiziškumą, kuriame kūnas taps sudėtingų ir prieštaringų pojūčių, glūdinčių po paviršiumi, rezonanso vieta. „Jaučiu troškimą išsivaduoti iš savotiško pataikavimo formos visam šou apartui, nukirpdama saitą, net jei tai reikštų riziką sukelti nepasitenkinimą. Kūrinyje kalbu apie pyktį, beveik paaugliško maišto akimirką, norint susigrąžinti savo autonomiją ir kūrybinę laisvę“, – prisistato Catherine.
Skaidrią nacionalinės dailės galerijos aplinką festivalis parinko ispanų choroegrafės Ainos Alegre pasirodymui „FANDANGO & OTHER CADENCES – STUDY 4”. Tai rožių žiedlapiais, baskų liaudies šokių tradicijomis, istorijos pasakojimais ir plaktukų kalimo veiksmu pasižymintis darbas, kviesiantis į pasivaikščiojimą vaizduote.
Na o stilingojo Mo muziejaus kiemą festivalio metu užpildys suomių choreografas Taneli Törmä su unikaliu kūriniu „Alien”, kuris bus sukurtas festivalio metu su vietiniais šokėjais. Kūrinys, kuriame tyrinėjamas ilgesys ir priklausomybė, liudija, kad mums reikia bendruomenės. Pasitelkęs 8 vietinius šokėjus, Taneli kurs įspūdingą duoklę visiems, kurie kada nors jautėsi svetimi, pašaliniai, kitokie. Keliaudamas po įvairias Europos šalis choreografas kuria lauko šokius su vietiniais šokėjais, tai padeda sukurti stipresnę priklausymo visuomenei patirtį.
Tuo tarpu muziejaus vidaus erdvėje Erika Vizbaraitė, Elena Kairytė ir Rūta Jekentaitė sukurs utopinį meilės kino teatrą „MEILĖS CHRESTOMATIJA“ – judesio ir kino instaliaciją, kur skirtingų sričių menininkai svarstys „Kas yra meilė?“. Dokumentalumas bus gretinamas su šokio performansu ir eksperimentinio kino elementais.
Šie ir kiti lietuvių, bei Ukrainos šokėjų kūriniai trims savaitėms pažirs po Vilniaus scenas, o drąsesni regionai (kaip Žagarė ir Ukmergė) keletą festivalio darbų integruos į savo kultūros festivalius.
