Balandį jis praleis ir naujausio savo filmo „Kakė Makė: mano filmas“ premjerą Vilniuje. Užtat grįžęs žada kurią dieną tyliai įslinkti į kino salę ir patirti, kaip mažieji žiūrovai priima komandos darbą.
„Kakė Makė: mano filmas“ Lietuvos kino teatrus pasieks balandžio 21 dieną. Kompozitorius T.Petrikis dirbo kartu su kūrėjų komanda – kompozitoriumi Manueliu Velázquezu, dainų ir tekstų autoriumi Faustu Venckumi, filme naudotos muzikos prodiuserių „Hitų Kepykla“ ir dainų autoriaus bei atlikėjo Stanislavo Stavickio-Stano dainos.
Su muzikos kūrėju T.Petrikiu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Ar „Kakė Makė: mano filmas“ yra pirmasis vaikiškas filmas, prie kurio muzikos dirbote?
– Filmas apie Kakę Makę nėra pirmasis vaikiškas filmas, prie kuriuo dirbu. Pirmasis buvo „Who Killed Nelson Nutmeg“ (režisieriai Timas Clague ir Danny Stackas), jį kūrėme 2015 metais Anglijoje, vėliau dirbau su lietuviškais filmais „Lobis“ (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė), „Mažas, didelis stebuklas“ (režisierius Justinas Krisiūnas).
Taigi vaikiškas ar visai šeimai skirtas turinys mane vis aplanko, džiaugiuosi dėl to, nes vaikams skirtose istorijose dažnai būna gausu fantastiškų pasaulių.
Mano indėlis Kakės Makės filme – kiek kitoks. Filmo kompozitorius yra M.Velázquezas, o aš šį kartą turėjau koordinuoti didžiulių užmojų, ambicingų meninių sumanymų kupiną projektą. Filmo kūrėjams labiau pasitarnavau ne savo muzikinėmis, o kino postprodukcijos, kurios procese kuriamas filmo garso takelis, žiniomis, kurių prieš keletą metų įgijau specializuotuose kursuose Italijoje.
Būtų nuostabu, kad atėję į filmą žiūrovai galėtų bent akimirką atitrūkti nuo kasdienybės, panirti į spalvingą animacijos pasaulį, o nuotaikinga muzika mažuosius paskatintų kartu su Kake Make patirti jos stebuklingus nuotykius. Tikiuosi, vaikams bus smagu kartu su filmo veikėjais niūniuoti jau žinomas, pamėgtas dainas ir išgirsti naujas, sukurtas specialiai filmui.
– Tikriausiai, Emilis Vėlyvis yra sakęs, kad ne režisierius, o muzika dažnai kuria filmo nuotaiką. Kokį muzikos vaidmenį kine matote jūs?
– Su Emiliu man irgi yra tekę dirbti, galiu patvirtinti, kad muzika yra labai svarbus filmo komponentas, ji atskleidžia režisieriaus ir istorijos, kurią jis pasakoja, ryšį, provokuoja žiūrovą. Muzika, mano manymu, siekia praplėsti auditorijos patirtis ir jausmus kino salėje.
Skirtingo žanro filmai turi savo ypatumų, kiek juose muzikos, kaip ji veikia istoriją. Pavyzdžiui, animaciniuose, nuotykių, veiksmo filmuose ar komedijose muzikos gali būti daugiau nei dokumentiniuose filmuose, dramose ar trileriuose. Kuo daugiau atitrūkstame nuo realybės, tuo lengviau priimame filmo muzikos takelį.
Ir priešingai – kuo situacijos realistiškesnės, tuo mažiau norisi muzikinės intervencijos, daugiau personažų autentikos. Be to, emocinį kontekstą galima formuoti ne vien per muziką, bet ir kino garsą.
– Užsiminėte, kad filmo garsą dažnai lemia filmo žanras. Kokią muzikos, garso idėją pašnibždėjo vienas Lietuvos vaikų mylimiausių personažų – Kakė Makė?
– Dažnai kompozitoriai atsiremia į žanro konvencinius sprendimus ir tai yra gerai, nes muzika yra universali kalba, kai meno priemonėmis perteikiami estetiniai sprendimai, emocijos. Tikriausiai būtent dėl to filmo kompozitorius, meksikietis M.Velazquezas autentiškai atliepė Kakės Makės nuotykių pasaulį ir atskleidė jį daugeliui suprantamais muzikiniais būdais.
Išties, kaip įdomu, kad lietuvišką projektą kūrė įvairių šalių kūrėjai, kad visi galėjome dalytis panašiomis vertybėmis ir kartu pasakoti istoriją. Filmas yra ypatingas tuo, kad jame skambės naujos dainos, kurias specialiai filmui sukūrė kompozitorius Faustas Venckus.
Tikiuosi, tai ypač pradžiugins Kakės Makės mylėtojus, nes dainos puikiai įsilieja į filmo siužetą ir kartu su filme skambančia M.Velázquezo orkestrine muzika žaismingai įtraukia į mergaitės nuotykių pasaulį.
– Kodėl taip dažnai muzika filmui kuriama specialiai?
– Žiūrėdami filmą, pirmiausia dėmesį sutelkiame į vaizdą. Būtent dėl to galime toleruoti, kai scenos pabaigoje, viduryje dainos, muzika nutrūksta, – siužetas mus perkelia kitur. Jei tos pačios dainos klausytume koncerte ir ji nutrūktų, būtų diskomfortas, tikrai klaustume, kas nutiko?
Taip yra todėl, kad koncerte muzika yra pagrindinis dalykas, į kurį sutelkiame dėmesį. Būtent dėl šios priežasties kino muzika dažnai yra taikomojo pobūdžio, ji veikia kartu su vaizdu, aktorių vaidyba ir pasakojamu siužetu.
– Filmo garsas – ne tik muzika, bet, turbūt, ir visi kiti garsai. Kaip jums tai pavyksta sujungti į vieną visumą?
– Tikrai, filmo garsas yra labai svarbi emocinės estetikos dalis. Šiuolaikinis kompozitorius kreipia dėmesį ne vien į muzikinius dalykus, bet ir į garso visumą. Dažnai kūrybos procese yra naudinga palaikyti ryšį su filmo garso režisieriumi, verta kartu aptarti ir suderinti vizijas. Drauge kuriant kartais pavyksta pateikti muzikalių garso dizaino elementų, tuomet gimsta patys įdomiausi darbai.
– Kaip kinta kino muzikos mados? Ar jų paisote savo kūryboje?
– Kino muzikos mados atspindi bendrąsias muzikos tendencijas. Tai, ką girdime, matome šiame pasaulyje, yra perkeliama ir į kiną. Muzika – ne išimtis. Manau, dėl šios priežasties klasikinės istorijos, pavyzdžiui, Romeo ir Džuljeta, galės įgauti vis naujų stilistinių spalvų ir garse, ir vaizde, jas kūrėjai, o ir žiūrovai vis atras naujai.
– Kaip atsirado pirmoji jūsų muzika filmui? Koks tai buvo filmas ir kokia pirmoji patirtis?
– Man – tai stebuklinga patirtis. Galbūt todėl iki šių dienų žaviuosi, kaip ypatingai atsiranda emocinis ryšys tarp vaizdo ir garso. Pirmuosius pavyzdžius sukūriau dar vaikystėje, buitine kamera filmuodavau trumpus filmukus ir kūriau jiems muziką.
Technologine prasme tai buvo visiškas iššūkis – montuodavau juos dviem VHS grotuvais, spausdamas „play“ ir „stop“ mygtukus, o dėl techninių apribojimų muzika turėdavo skambėti jau per patį filmavimą. Galėdavau visą dieną tuo užsiimti, tai buvo nuostabu.
Vėliau, studijuodamas kino muzikos kūrybą Anglijoje, Bormuto universitete, teko sukurti daugiau nei 20 etiudų, trumpų filmų animacijoms, vaidybiniams, dokumentiniams ir kitokiems kino studentų darbams. Taip pradėjo formuotis įgūdžiai ir supratimas, kaip veikia kino kalba. Manau, kad intensyvus praktinių užduočių derinimas su teorinėmis universitete tapo labai naudinga patirtimi.
– Šiandien ir pats mokote kino muzikos kūrybos paslapčių savo studentus. Kokią svarbiausią savo patirtį norite jiems perteikti?
– Šiame nuostabiame margame pasaulyje – išlikti savimi. Kai siekiama įgyti didesnių techninių kompetencijų, dažnai kyla pavojus nuslysti nuo esmės, nuo to, koks esi kūrėjas.
Mano užduotis yra suteikti technines kompetencijas, kad jaunieji kūrėjai tvirtai jaustųsi, bet ne mažiau svarbu iš studijų juos išleisti pasitikinčius savimi ir paskatinti drąsiai ieškoti savo profesinio kelio.
– Ar yra daug studentų, kurie aiškiai žino, kad norėtų specializuotis kurti muziką filmams? Ar Lietuvoje išvis egzistuoja tokia specializacija?
– Yra nemažai studentų, kurie aiškiai mato save kine. Tačiau ir Lietuvoje, ir pasaulyje labai svarbu išlikti atviram pokyčiams ir lankstumui.
Šiuo metu svečiuojuosi vienoje iš žinomiausių kino muzikos mokyklų JAV, Šiaurės Karolinoje. Su kolega kalbėjome apie tai, kad net rengiant kino muzikos specialistus svarbu išlaikyti jų atvirumą platesnei karjerai kino ar medijų srityje. Galbūt absolventus sėkmė lydės kompiuterinių žaidimų, televizijos medijose.
O gal visai kitose pozicijose, pavyzdžiui, kuriant garsinį apipavidalinimą? Platesnis požiūris į tai, kas vyksta menų industrijoje, visada praverčia. Įdomu ir tai, kad amerikiečius domina lietuviški projektai, jie mielai įsitrauktų į kūrybinį jų įgyvendinimą.
– Turite darbo patirties ir su Europos, ir su Amerikos kino kūrėjais. Ar skiriasi darbo specifika?
– Tikriausiai esminių skirtumų nėra todėl, kad darbo organizavimas filmų kūrime dažnai būna tarptautinis, labiau išskirti būtų galima arba sėkmingą projektų valdymą, arba mažiau nuoseklų. Kaip pastebiu, ir vienų, ir kitų pasitaiko tiek JAV, tiek Europos žemyne.
– Ar galite paaiškinti, kodėl vienų filmų garso takeliai tampa albumais, o kitų – ne. Rodos, balandį turi pasirodyti jūsų naujausias albumas, kuriame skamba serialo „Crime Solving For Beginners“ muzika?
– Jei muzikoje pavyksta pasiekti savitą skambesio unikalumą, jei ji įsimena, garso takelis pradeda gyvuoti už filmo ribų. Tiesą pasakius, kai kada muzika išsaugo filmą – prisimename jį todėl, nes jame skambėjo daina, kurios vis dar klausome.
Dažnu atveju muzikos garso takelis ar jo dalys gali tapti savarankiškomis kompozicijomis, kurios klausomos nepriklausomai nuo filmo. Kartais reikia minimalių kompozicinių korekcijų, kad visas albumas būtų nuoseklesnis. Taip atsitiko ir pastarajame mano albume „Crime Solving For Beginners“, kuriame geriausi serialui kurtos muzikos elementai yra praplėsti ir sukomponuoti į albumą.
Latvijos radijo choras, nuostabūs lietuvių solistai ir atlikėjai, – norėjosi, kad muzika liktų ne vien filme. Be to, albumas bus išleistas ir „Dolby Atmos“ formatu, man tai – naujas technologinis žingsnis.
– Ar turite savo įkvėpėją iš lietuvių kompozitorių, kūrusių muziką lietuviškam kinui? Ir kokie pasaulinio garso kompozitoriai jus įkvepia?
– Lietuvoje turime tikrai įdomių kūrėjų, be to, auga nuostabi naujoji karta, tad mūsų filmai suskambės vis įvairiau ir įdomiau. Iš lietuvių autorių visada nustebina Kipro Mašanausko profesionalumas, jo muzikos integracija vaizde, aukštas estetinis lygis.
Nudžiugina Giedriaus Puskunigio tembrinis rafinuotumas, Domo Strupinsko elektroninių erdvių originalumas, paminėtini ir Jonas Jurkūnas, Lina Lapelytė ir kiti. Pažymėjau kelis lietuvių kūrėjus, kurie puikiai derina elektroninius ir akustinius instrumentus.
Iš pasaulinio konteksto didžiausią įspūdį palieka Jerry Goldsmitho simfoninis tembrinis ir kompozicinis originalumas bei drąsa holivudiniame kontekste, Maxo Richterio minimalizmas, islandiškas unikalumas Johano Johanssono, Olafuro Arnaldso, Hilduro Guðnadóttiro kūryboje.
– Turite profesoriaus laipsnį. Koks yra jūsų akademinio muzikos pasaulio laukas?
– Kuruoju Muzikos produkcijos programą Vytauto Didžiojo universitete, kuri orientuota rengti studentus visapusiškai laisvai samdomo menininko karjerai. Unikali tarpdalykinė mano patirtis praverčia Vilniaus universitete, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur turiu keletą kursų.
Dabar Amerikoje susitinku su kino kūrėjais, kompozitoriais ir profesiniame, ir akademiniame kontekste. Išties, atsiveria nauji horizontai, nes po pandemijos laikotarpio atsirado daugybė naujovių – kinta bendradarbiavimas projektuose, kitaip organizuojama edukacija, keičiasi filmų žiūrėjimo įpročiai. Šių tendencijų matau ir Lietuvoje, įdomu tai aptarti ir JAV kontekste.
Neabejoju, Lietuvoje turime įdomių jaunųjų kūrėjų, jie vis drąsiau ir drąsiau dirba ir tarptautiniuose projektuose.
Ilgametražis animacinis filmas „Kakė Makė: mano filmas“ pagal rašytojos L.Žutautės knygas – nuo balandžio 21 dienos visuose Lietuvos kino teatruose. Projektą finansavo Lietuvos kino centras, filmą įgarsino Elena Katkutė, Giedrius Savickas, Ineta Stasiulytė, Džiugas Siaurusaitis, Vaidas Valiukevičius ir kiti. Filmo režisierius – Meinardas Valkevičius, scenarijaus autoriai – Monika Juzonytė ir Laurynas Kaminskas, dailininkė Gabija Visockaitė. Filmą platina „NJ World“.
