„Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)“
MŪSŲ VILTIS
Mons. Adolfas Grušas
„Viešpaties prisikėlimas yra mūsų viltis“. Šiais žodžiais šventasis Augustinas savo tikintiesiems aiškino, kad Jėzus prisikėlė tam, kad mes, nors ir pasmerkti mirčiai, nenusimintume, manydami, jog su mirtimi gyvenimas visiškai baigiasi.
Iš tiesų vienas iš labiausiai žmogaus egzistenciją drumsčiančių klausimų yra šis: kas yra po mirties? Velykos – tai atsakymas į šį kankinantį klausimą: mirtis nėra paskutinis žodis, nes galiausiai vis tiek triumfuoja Gyvenimas. Šis įsitikinimas remiasi ne vien žmogiškais samprotavimais, bet ir istoriniu tikėjimo faktu: Jėzus Kristus, nukryžiuotas ir palaidotas, šlovingai prisikėlė!
Jėzus prisikėlė, kad mes, Jį tikėdami, turėtume amžinąjį gyvenimą. Ši žinia yra Evangelijos žinios esmė. Tai tvirtai teigia šventasis Paulius, sakydamas: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“, ir priduria: „Jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“.
Taigi, Jėzus prisikėlė ne tam, kad Jo atminimas liktų gyvas mokinių širdyse, bet tam, kad Jis pats gyventų mumyse ir mes Jame jau galėtume patirti amžinojo gyvenimo džiaugsmo. Tokiu būdu prisikėlimas yra ne teorija, ar pamaldi istorija, bet istorinė tikrovė, kurią Žmogus Jėzus Kristus apreiškė savo „perėjimu, atvėrusiu naują kelią tarp žemės ir dangaus“.
Prisikėlimas – ne mitas ar sapnas, ne vizija ar utopija, ne pasaka, bet unikalus ir nepakartojamas įvykis: Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, penktadienio pavakaryje nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas, pergalingai paliko kapą. Brėkštant pirmosios dienos po šabo aušrai, Petras ir Jonas rado kapą tuščią. Magdalietė ir kitos moterys sutiko prisikėlusį Jėzų, du mokiniai iš Emauso taip pat atpažino Jį laužant drauge duoną, Velykų dienos vakare Prisikėlusysis pasirodė apaštalams Aukštutiniame kambaryje, o paskui daugeliui kitų mokinių Galilėjoje…
Per Velykas kalbama apie tuščią kapą, tačiau tą tuštumą užpildo Prisikėlusysis. Jei Kristus nebūtų prisikėlęs, žmonių širdis tikrai būtų užvaldžiusi tuštuma. Pašalinus Kristų ir Jo prisikėlimą, žmogui nebeliktų jokios išeities, ir visos viltys taptų tik iliuzija…
Žinia apie Viešpaties prisikėlimą apšviečia tamsias mūsų pasaulio vietas. Velykų rytą viskas atsinaujina, ir jei mes tikime, kad savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus išnaikino blogio šaknis, privalome jausti pareigą tą pergalę įtvirtinti savo širdyse. Teisingumas ir tiesa, gailestingumas, atleidimas ir meilė – tai tie ginklai, kuriais Viešpats pasiekė pergalę ir jie yra palikti mums, kad irgi taptume, šios pergalės dalininkais.
Kristaus prisikėlimas yra mūsų viltis! Būtent tai šiandien džiugiai skelbia Bažnyčia. Ji skelbia tvirtą ir nenugalimą viltį, kurią Dievas davė, prikeldamas Jėzų Kristų iš mirties. Ji perduoda viltį, kurią nešiojasi savo širdyje ir kuria nori dalytis su visais ir visur, ypač ten, kur krikščionys kenčia persekiojimus dėl savo tikėjimo ir įsipareigojimo teisingumui bei taikai. Ji kviečia įtikėti į viltį, gebančią sužadinti drąsą daryti gera, net ir tada, kai tai daug kainuoja.
Todėl šiandien Bažnyčia Jam, nugalėjusiam Karaliui, nukryžiuotam ir prisikėlusiam, džiaugsmingai šaukia: „Aleliuja!“
