Kauno kino centro „Romuva“ rekonstrukcija, trukusi nuo 2017 metų gegužės iki šio pavasario, atsiėjo apie 2 mln. eurų. Už šiuos pinigus sutvarkytas pastato fasadas, atnaujintos inžinerinės ir vėdinimo sistemos, sutvirtintos konstrukcijos, sumontuotos naujos akustinės dangos.
COVID-19 pandemijos išvakarėse, 2020 metų pavasarį, šio objekto vadove tapusi kaunietė Rūta Mašanauskaitė neslėpė, kad pradžioje jos pareigos buvo labiau statybų vadovės, tik pastarieji metai – jau realiai vykdoma veikla, susijusi su kino populiarinimu.
– Ar jau matote veiklos rezultatus, ar pavyko susigrąžinti žiūrovą, ar rado „Romuva“ savo vietą Kauno kultūriniame gyvenime? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Kauno kino centro „Romuva“ direktorės R.Mašanauskaitės.
– Tapusi vadove žinojau, kad pagrindinis mano darbas bus užbaigti užsitęsusią rekonstrukciją ir persikraustyti iš laikinosios salės į jau atsinaujinusią „Romuvą“. Deja, po kelių savaičių prasidėjo pandemija, o rekonstrukcija užtruko dar kelerius metus. Visą šį laikotarpį dirbau statybos darbų vadove. Taip sutapo, kad rekonstrukciją baigėme tik šiek tiek vėliau, nei pasibaigė visi pandemijos ribojimai kino teatrams.
Reali kino teatro veikla vyksta kiek mažiau nei metus, tačiau per šį laiką jau spėjome susikurti naujos, modernesnės, siūlančios įvairesnes paslaugas, žinomos tarptautinėje erdvėje „Romuvos“ įvaizdį.
Dalyvaujame mokymuose, konferencijose, susitikimuose su kitais Europos nekomercinio kino teatrais ir galime pasidžiaugti, kad tame kontekste esame tarp inovatorių, esame kviečiami dalytis patirtimi, įgyvendinti bendrus projektus.
– Šiuo metu vyksta didelio populiarumo sulaukiantis festivalis „Kino pavasaris“, tačiau salės nėra iki galo užpildytos. Ko reikia, kad žiūrovų ateitų daugiau?
– Reikia dar daugiau darbo ir išradingumo prikviesti lankytoją. Kaip visame pasaulyje, taip ir pas mus kino teatrų lankomumas dar negrįžo į ikipandeminį lygį. Neaišku, ar ir sugrįš.
Manoma, kad iš esmės pasikeitė žmonių įpročiai. Dabar lankytojui reikia siūlyti ne tik filmo peržiūrą, bet ir papildomų paslaugų – degustacijas, susitikimus su įdomiais žmonėmis, gyvą muziką ir pan. Pasaulyje tai vadinama „eventising cinema“ arba patyriminiu kinu.
„Romuva“ tam turi puikias sąlygas, todėl kiekvieną dieną svarstome, kaip kino demonstravimo veiklą sujungti su papildomomis paslaugomis.
Dar labai svarbu lavinti nekomercinio kino raštingumą ir įgūdžius jį „skaityti“, kritiškai vertinti. Tam skiriame didžiulį dėmesį, auginame savo žiūrovą siūlydami įvairias programas jaunimui.
– Kai po rekonstrukcijos buvo atveriama „Romuva“, buvo teigiama, kad praplėsta kino teatro scena taps nuolatine šokio teatro „Aura“ scena. Ar pasiteisino šis sumanymas?
– „Romuva“ ir yra nuolatinė „Auros“ pasirodymų vieta, tam mūsų tvarkaraštyje yra skirti trečiadieniai.
– Kalbama, kad skirtingiems scenos menams Kaune trūksta scenų. Jau tradicinis tampantis festivalis „Contempo“ parodė, kad tokie pasirodymai sutraukia didelius būrius miestiečių. Gal tokia vieta galėjo tapti „Romuva“?
– Nemanau, kad „Romuva“ galėtų išspręsti Kauno scenų trūkumo klausimą, ir juolab esu įsitikinusi, kad būtų nusikalstama uždaryti paskutinį seniausiai veikiantį istorinį kino teatrą Lietuvoje paverčiant jį kultūros centru.
Kalbant apie „Contempo“, tai yra festivalio formatas, kuris pritraukia žiūrovus per tam tikrą fiksuotą laikotarpį labai skirtingose ir netikėtose vietose. Jei tai vyktų ištisus metus vienoje salėje, kokia būtų tikimybė išlaikyti žiūrovą? Be to, mūsų salėje netelpa tiek daug žiūrovų, kad būtų galima kviesti brangiau kainuojančius atlikėjus, todėl ilgainiui tokia veikla, mano vertinimu, sunkiai išsilaikytų.
– Nuo pat pradžių teigėte, kad orientuositės į netradicinį kiną. Ko trūksta, kad jo gerbėjų Kaune būtų daugiau?
– Nekomercinis kinas niekada nebuvo tas, kuris rinktų sausakimšas sales. Sekant pasaulines nekomercinio kino tendencijas yra įprasta vertinti, kad 40 proc. salių užimtumas jau yra puikus rezultatas.
Nepaisant to, mūsų kolegos iš „Kino pavasario“ džiaugiasi bilietų pardavimu „Romuvoje“, kur jau buvo ir keletas seansų, į kuriuos bilietai buvo visiškai išparduoti ir netilpo visi norintieji. Todėl bendra tendencija ir Kaune tikrai yra džiuginanti, bet norint ją dar pagerinti, kaip minėjau anksčiau, reikia dar daugiau pastangų. Būtent tai ir planuojame: lavinti kino raštingumą, kurti pridėtinę vertę šalia kino demonstravimo, turėti daugiau ir intensyvesnės reklamos.
– Ar galite palyginti, kuo Kauno gero kino mėgėjai skiriasi nuo Vilniaus publikos?
– Sunku lyginti, manau, kad nekomercinio kino lankytojas visur yra panašus – išsilavinęs, smalsus, atviras pasauliui žmogus.
– Gaila, kad kino teatre nėra kavinės-bariuko. Gal turite planų ateityje?
– Gaila, bet turime susitaikyti su kadaise dalimis išparduotos „Romuvos“ padariniais. Mes patys jaučiame didžiulį trūkumą erdvės, kur lankytojai galėtų susiburti prieš seansą ar aptarti matytą filmą po jo, kur galėtų būti įrengta dar viena alternatyvi erdvė su savo išskirtine koncepcija. Šiuo metu turime labai nedidelę tam skirtą erdvę hole, tačiau paskelbus konkursus kol kas neatsirado norinčiųjų ją įveiklinti.
Turime vilties, kad „Romuva“ vėl susigrąžins kažkada atplėštą jos dalį, kur galėsime kartu pasimėgauti vardine „Romuvos“ kava, galbūt net žiūrėdami filmą ar klausydamiesi gyvos muzikos nedideliame bendraminčių būryje.
– Minėjote, kad šalia kino demonstravimo vykdoma ir daug papildomos veiklos. Kokios?
– Organizuojame šviečiamuosius kino renginius įvairioms amžiaus grupėms, dalis jų pritaikyta žmonėms, turintiems fizinę negalią. Moksleiviai kviečiami žiūrėti europietiškų filmų iš „Mokausi iš kino“ programos, kurią sudaro daugiau nei 70 filmų, skirtų mokiniams nuo priešmokyklinių grupių iki dvyliktos klasės.
Vyksta edukacinės dirbtuvės, kuriose 1–6 klasių moksleiviai gali išbandyti savo jėgas kurdami animacinius filmus, o vyresniųjų klasių mokiniai gali mokytis scenarijaus rašymo principų ir sklandaus istorijos pasakojimo. Tačiau tenka pripažinti, kad šiek tiek pasigendame didesnės jaunų žmonių motyvacijos ir įsitraukimo, turbūt tai yra bendra šių laikų tendencija.
