„Kai praėjusiais metais minėjome Teatro dieną, buvo girdėti svarstymų, ar dera džiaugtis, apdovanoti, švęsti – juk šalia vyksta karas. Taip, žmonės jautėsi dviprasmiškai, kurį laiką ir pramogos liovėsi, ir žiūrovai nustojo pirkę bilietus į renginius.
Tokiais ribiniais atvejais pravartu prisiminti Vilniaus geto teatrą, kuris buvo ne tik teatras tiesiogine prasme. Jis padėjo kūrėjams ir žiūrovams ne tik ištverti klaikią realybę, bet ir neprarasti žmogiškosios tapatybės, išlaikyti orumą ir savigarbą.
Teatras, kiti menai, kūrybinė ir kultūrinė veikla Ukrainoje taip pat visiškai nesustojo. Viena iš svarbių priežasčių – esant žiauriai tikrovei publikai reikia to, kas patvirtina žmogaus ir žmoniškumo esmę“, – sveikina V. Čmilytė-Nielsen.
