Apie kultūros lyderystės iššūkius ir problemas kalbėjomės su 54 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacijos pirmininke, Nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene.
– Perrinkus pastarąjį LNOBT vadovą pasigirdo abejonių dėl vadovų kadencijų sistemos apskritai. Kai kurie specialistai apgailestavo, kad pralaimėjusio vadovo komanda gavo per mažai laiko savo galimybėms atskleisti. Ar sutinkate, kad kadencijos per trumpos?
– Penkeri metai nėra mažai – metų pakanka pirmtako darbams perimti ir naujai aplinkai perprasti, o likę ketveri yra solidus laikotarpis pasireikšti. Per paskutinius metus derėtų apmąstyti, ar verta siekti antros kadencijos.
Žinoma, yra darbų, kuriems vienos kadencijos neužtektų. Tarkime, Nacionalinio muziejaus LDK Valdovų rūmų vadovas Vydas Dolinskas su puikia kuratorių ir bendražygių komanda sukūrė visą savo vadovaujamos institucijos – jos infrastruktūros ir turinio – koncepciją nuo nulio.
Arba generalinio direktoriaus Renaldo Gudausko vadovaujama Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmėsi skaitmenizuoti visos Lietuvos kultūros duomenų bazę vykdydama kultūrinės edukacijos sistemos modernizavimo projektą su Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis.
Jie tam tikru atžvilgiu yra nepakeičiami dėl milžiniškos kompetencijos ir žinių, bet taip pat vadovauja savo institucijoms jau priešpaskutinę kadenciją.
– Lietuvos kultūros centrų, viešųjų bibliotekų, muziejų asociacijos jau prieš porą metų kreipėsi į valdžią dėl kultūros įstaigų vadovų kadencijų pratęsimo, nes šalyje trūksta kvalifikuotų kultūros specialistų ir kompetentingų vadovų. Ar nacionalinėms įstaigoms tai nėra dar aktualiau?
– Mes bene visą sovietmetį neturėjome kadencijų ir privalomų konkursų, tad nėra lengva priprasti prie naujos sistemos. Bet konkuruoti kad ir su savimi pačiu, pažvelgti iš šalies į savo darbus labai sveika. Kultūroje svarbu ugdyti ir pamatyti naujus potencialius vadovus.
Kita vertus, konkursai į vadovų vietas negali būti atviri bet kam – apie tai ir aš, ir mano kolegos jau nesyk kalbėjomės su kultūros ministrais. Dalyvaudama valstybinių kultūros įstaigų vadovų konkursų žiuri esu mačiusi tarp pretendentų visiškai atsitiktinių žmonių.
Kai kuriose Vakarų Europos šalyse viešas konkursas iš viso nėra rengiamas, jei komisija nori matyti pareigose tą patį vadovą. Tuomet jis tik įvertinamas ir kviečiamas pratęsti sutartį. Gal ir mums vertėtų perimti šią patirtį?
Bet kuriuo atveju baigiantis vadovo kadencijai turbūt pirmiausia pati Kultūros ministerija turėtų su įstaigos vadovu aptarti ateities lūkesčius ir nuspręsti, ar tikslinga ieškoti jam įpėdinio.
Kultūros įstaigų vadovų konkursams tikrai galėtų būti taikomos tam tikros išlygos, nes čia darbų tęstinumas, vadovo reputacija yra itin svarbūs.
– Beveik prieš šešerius metus įsigaliojo Ramūno Karbauskio vadovaujamo Seimo Kultūros komiteto pateiktos kultūros įstaigų vadovų kadencijas apribojusios Profesionaliojo scenos meno įstatymo pataisos. Jos lėmė, kad daugelis mūsų nacionalinių kultūros ir meno įstaigų vadovų dirba jau paskutinę kadenciją.
Ar nemanote, kad jiems bus nelengva rasti jų kvalifikaciją atitinkantį darbą, o įstaigoms – jų vertus įpėdinius?
– Tai didelė mažos valstybės problema. Formaliai nutraukti vadovo veiklą ir rengti vieno žmogaus konkursą netikslinga tiek nacionalinėse, tiek valstybinėse įstaigose.
Žinoma, į konkursus gali ateiti turintys modernesnių vizijų ir geresnių kontaktų jauni žmonės, bet negalima pamiršti, kad jų laukia ne tik meno misija ir kūrybiniai iššūkiai, bet ir įsipareigojimas valdyti didelę įstaigą, uždirbti pajamas, subalansuoti biudžetą. Apie tai konkursų dalyviai kartais net nepagalvoja.
Kultūros lyderiams tenka didelis administravimo krūvis. Valstybė jau ne pirmus metus reformuoja viešąjį administravimą – didžiosios kultūros įstaigos šiame tinkle yra labai reikšmingos.
Manyčiau, kad vadovų kadencijas reikėtų riboti ne mechaniškai, o atsižvelgiant į jų nuveiktus darbus, pajėgumą ir įsitvirtinimą Lietuvos visuomenėje bei tarptautinėje arenoje. Tarptautinės organizacijos suinteresuotos patikimais ilgamečiais partneriais Lietuvoje.
Jau tapo įprasta, kad reikšmingiausius mūsų kultūros projektus vykdo jungtinės pajėgos. Ką tik galėjome tuo įsitikinti per Radvilų rūmų dailės muziejaus atidarymą, kuris suvienijo tiesiog antžmogiškas Lietuvos ir Ukrainos muziejininkų, draudikų, muitininkų, vežėjų pastangas.
Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Valdovų rūmų direktorius V.Dolinskas, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovė Daina Kamarauskienė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė virto darnia komanda. Be bendradarbiavimo ir dalijimosi patirtimi nebūtų kultūros proveržių.
Baigusi vadovauti Nacionalinei filharmonijai aš gal ir labai norėčiau vadovauti muziejui, man patinka ir vizualieji menai, bet, deja, ten susidurčiau su visiškai kitokiu veiklos turiniu. Niekada nesugebėčiau taip kalbėti, kaip Radvilų rūmų dailės muziejaus atidaryme kalbėjo parodos kuratorės, muziejų padalinių vadovės. Jų žinios įgytos per dešimtmečius.
– Keičiant LNOBT vadovą tiek prieš šešerius metus, tiek ir dabar kritikuota konkurso komisijų sudėtis. Tik anuomet konkurso rezultatus esą dėl „pažeistos procedūros“, praėjus net aštuoniems mėnesiams po konkurso, vienašališkai anuliavo ministrė, o senojo vadovo bylinėjimasis neužkirto kelio ateiti naujam. Dabar nauja vadovė ateiti negali. Ką tai liudija?
– Teisminiuose procesuose atsiranda vis daugiau interpretacijų, kurios kartais pritaikomos konkretiems asmenims. Sunku pasakyti, kaip teisininkai, ieškovai ir atsakovai vienu ar kitu atveju mato patį procesą ir siekia išvengti užprogramuotų nesklandumų.
Manau, dabartinis laikinojo LNOBT vadovo paskyrimas yra teisingas ir teisėtas, o ankstesnė situacija buvo stipriai politizuota. Bet, aišku, norėtųsi, kad nežinia ir šįkart neužsitęstų, kad vėl nepatektume į situaciją, kai sprendimo nepagrįstumui išsiaiškinti prireikia penkerių ar daugiau metų. Procesai negali įkalinti konkursą laimėjusio žmogaus.
– Anuomet dar buvo papildytas Teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų skyrimo tvarkos aprašas. Numatyta, kad konkursai negali įvykti anksčiau nei prieš keturis mėnesius iki pasibaigiant esamo vadovo darbo sutarčiai. Ar tai naudinga kultūros pasauliui?
– Tai vėlgi buvo pritaikyta vienam asmeniui, kurio konkursas buvo įvykęs anksčiau. Manyčiau, didžiulės, gerokai į priekį savo veiklą planuojančios scenos menų institucijos vadovo konkursas negali būti rengiamas prieš pat ankstesnio vadovo kadencijos pabaigą. Juolab kad sistemoje yra mažai vadovauti galinčių ir norinčių tokios atsakomybės imtis žmonių. Vakaruose praktika kitokia.
Mūsų institucijų vadyba reikalauja galvoti ir apie šią minutę, valandą, dieną, savaitę, mėnesį, ir dešimt metų į priekį, šalia didelių vizijų yra daug smulkaus kasdienio darbo. Tas perspektyvų kaitaliojimas turbūt yra didžiausias iššūkis, nes žmonės linkę mąstyti arba plačiai, arba detaliai.
Be to, kartais reikia drąsos ir atkaklumo ginant savo srities interesus.
Pavyzdžiui, dar neprisijungėme prie centralizuotos viešojo administravimo personalo sistemos ir buhalterijos, nes ši Sauliaus Skvernelio Vyriausybės sumanyta reforma mums tiesiog trukdytų laiku atlikti savo funkcijas. Kultūros įstaigoms netinka tai, kas tinka mokykloms, darželiams, ligoninėms ar savivaldybėms. Mūsų veiklos režimas skirtingas.
Kultūroje negalima visko formalizuoti pagal politinius sezonus ar valstybės viešojo valdymo realijas. Čia yra savi veiklos principai ir periodai, kuriuos reikia suvokti ir įvertinti kone kiekvienos institucijos atveju atskirai.
Rotaciją trikdo priekaištai konkursui
2017-ųjų gegužę kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson vienašališkai panaikino konkurso į LNOBT vadovo pareigas rezultatus dėl „procedūros pažeidimų“. Mat konkursą laimėjęs G.Kėvišas buvo susijęs su dviem komisijos nariais per įstaigą „Vilniaus festivaliai“, o tą komisiją prieš 8 mėnesius buvo sudariusi pati Kultūros ministerija.
Praėjusį mėnesį LNOBT vadovo kadenciją baigęs ir konkursą dėl naujos kadencijos pralaimėjęs J.Sakalauskas apskundė konkurso rezultatus Vilniaus miesto apylinkės teismui taip pat dėl sąsajų tarp komisijos narių, jos sudarymo principų ir galimai tendencingo rezultato.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tirti LNOBT vadovo konkursą atsisakė. Anot jos, atrankos komisijos narių galima draugystė ar buvimas bendradarbiais su konkurso į LNOBT vadovo pareigas laimėjusia L.Vilimiene „nesant papildomos informacijos apie šiuos asmenis siejantį teisinį ryšį, finansinius, ūkinius, turtinius tarpusavio įsipareigojimus ar ryšius nesukuria pakankamų prielaidų akivaizdžiam privačiam interesui rastis“.
Teismas J.Sakalausko ieškinį priėmė ir sustabdė visas su konkurso eiga susijusias procedūras, kol bus priimtas sprendimas.
