Didžiosios Britanijos radijo teatro festivalis yra organizuojamas devintą kartą. Kenterberyje vykstančio renginio tikslas – supažindinti Didžiosios Britanijos klausytojus su europietiška radijo dramos tradicija. Šiais metais festivalio programa buvo sudaryta gavus daugiau nei 100 radijo teatro kūrėjų paraiškų.
Kroatijos radijo teatro festivalis „Prix Marulic“ yra vienas seniausių radijo teatro festivalių, šiais metais jis rengiamas 26-ą kartą. Festivalio programą sudaro ne tik radijo dramos, bet ir radijo dokumentikos. Festivalio tema – senieji tekstai. Čia yra pristatomi kūriniai, kurie yra paremti bet kokiu tekstu ar nematerialiu paveldu, sukurtu iki 1953-ųjų. Šiais metais festivalis sulaukė 83-ų garsinių kūrinių.
2022 m. festivaliui „Sirenos“ sukurtą garsinį pasivaikščiojimą „Rezonansas“ sudaro keturios stotelės, jungiančios skirtingais laikotarpiais rezonansą sukėlusius įvykius ir asmenines menininkų patirtis.
Režisierė Julija Šatkauskaitė ir dramaturgė Edita Puskunigytė kviečia atsigręžti į moralines ir sociokultūrinės atsakomybės problemas, padedančias formuoti Vilniaus miesto tapatybę.
Festivaliuose bus pristatoma apie Vilniaus sporto ir koncertų rūmus pasakojanti stotelė. Kūrėjos nagrinėja su Sporto rūmais susijusias istorijas ir kviečia pasivaikščioti po jų teritorijoje esančias seniausias žydų kapines arba po tai, kas iš jų liko.
Apleisto pastato faktografija atskleidžiama per svetimo, atsikėlusio laiku iš ateities, žmogaus akis. Turo kūrėjai klausia, ar kapinės turi galiojimo pabaigą?
Režisierė Julija Šatkauskaitė:
Žmogaus prigimtį galima sulyginti su antena, kuri leidžia per save dažnius, elektros krūvius, magnetinius laukus, visas kosmoso spinduliuotes. Erdvė, istorija, emocija – visa tai rezonuoja jautriose mūsų nervų pluoštuose.
Turbūt tą akimirką, kai kurdamos supratome, jog Sporto rūmų audiogidas vadinsis „Rezonansas“, atradome ir dramaturginį šio kūrinio raktą ir idėjos grūdą. Leisti sau ir klausytojui trumpam tapti jautriu, pažeidžiamu klajokliu tarp laikų ir atverti sąmonę daugialypei šio pastato istorijai, kurioje persipina ir opresijos, ir išsilaisvinimo temos.
Suvokti ne tik klaidas ar nuopolio priežastis, bet ir šalia augančius naujus drąsos ir laisvės daigus.
Jau po „Sirenų“ festivalio kalbėdamasi su tėvais sužinojau, kad Sporto rūmuose vyko ir Sąjūdžio susirinkimai. Tiek skirtingų, galingų bangų susimuša šioje erdvėje, kad jos rezonansas įelektrina dvasią.
Dramaturgė Edita Puskunigytė:
Vaikštinėdama aplink Sporto rūmus ir mąstydama apie šios vietos kontroversiškumą, įjungiau diktofoną ir pradėjau vardinti viską, kas patraukia mano dėmesį.
Vietos patirties refleksija man leido pažvelgti ne tik į šiukšles, dilgėlynus, grafičius ar benamio stovyklavietę, bet ir į tai, kas liko praeityje.
Bandžiau įsivaizduoti kadaise čia pagal papročius laidojamus žydus, veikusį šaudymo pratybų lauką, Sporto rūmų statybas, koncertus, žmonių minias. Pajutau, kad esu čia įsibrovusi, Svetima esybė. Tai ir nulėmė teksto dramaturgiją.
