Dailininkė, edukatorė Gretė Ginaitytė sakė, kad muziejaus erdvėse nerti į kūrybą galės kiekvienas dailės mėgėjas, dalyviai mokysis senųjų meistrų paslapčių, narplios mados detektyvus, pieš natiurmortus...
Edukacinės kūrybinės pratybos vyks suaugusiesiems, pradinių klasių mokiniams ir mokytojams, paaugliams – lietuvių ir ukrainiečių kalba, taip pat – 9–12 klasių meno mokyklų mokiniams, meno krypčių studentams, dailės mokytojams ir visiems, besidomintiems meno istorija. Į užsiėmimus būtina registruotis, jie skelbiami muziejaus svetainėje www.valdovurumai.lt/lt/.
Apie kūrybinių pratybų ciklą papasakojo jo sumanytoja dailininkė, edukatorė G.Ginaitytė.
– Kaip į parodą „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“ žvelgia menininkai? Kas jums svarbu?
– Paroda yra labai įvairi: eksponuojami tapybos šedevrai, sukurti laikotarpiu nuo gotikos epochos iki modernizmo skirtingose vietovėse (Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje ir t. t.), pristatomi skirtingi dailės žanrai (nuo religinių, batalinių, istorinių paveikslų iki portretų ir natiurmortų).
Atrodo, tiek visko daug, tiek skirtingų asmenybių ir jų dirbtuvėms priskiriamų darbų, už kurių slepiasi dar kiti, meno istorijoje išlikę anonimais...
Mane žavi, kad parodoje labai ryškiai atsiskleidžia meninių tikslų kaita, todėl vaikštant per sales, labai įdomu ieškoti kūrinių, stilių ir asmenybių sąsajų.
Kaip yra pasakęs žymus meno istorikas Ernstas Gombrichas, „tokio dalyko kaip menas, iš tikrųjų nėra. Yra tik menininkai“. Manau, ši mintis puikiai atliepia parodą, nes ji – apie išskirtines asmenybes, kūrusias istoriją kita forma – virtuoziškais teptuko potėpiais... O aš, kaip dailininkė, dar turėjau tikslą pažvelgti į šią parodą kaip į terpę, kurioje būtų galima kurti.
– Kiek teko matyti, ne vieną savaitę piešėte, ieškojote būdų, kaip „prieiti“ prie parodos, kaip į jūsų pasaulį muziejuje atvesti lankytojus?
– Taip, iš tiesų, ieškojau kūrybinių idėjų, kurios sudomintų ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Ne tik meno mokyklų moksleivius, meno krypčių studentus, dailės mokytojus, bet ir tuos, kurie galbūt anksčiau turėjo pomėgį piešti ar tapyti, tačiau dabar tam neranda laiko. Arba tuos, kuriuos žavi dailė ir kurie norėtų išbandyti, koks jausmas yra stovėti prie molberto ir kurti.
Žmogus, atsiduodamas kūrybai, tampa tikruoju savimi: laisvas, drąsus, pasineria į savo mintis. Menas – tai lyg pakylėjanti terapija, išlaisvinanti iš kasdienės rutinos ir grąžinanti į pradžią – vaikystę, kai nevaržomai ir su užsidegimu nerdavome į kūrybinio proceso džiaugsmą.
– Daug sumanymų kilo?
– Be dviejų pažintinių edukacinių renginių po parodą iš meno istorijos, radosi dar trys kūrybiniai edukaciniai renginiai: „Aksominiai potėpiai“, „Natiurmorto improvizacija pastele“ ir „Mados detektyvai“. Pastarasis renginys yra sukurtas mūsų gidės menotyrininkės Marijos Frolovos ir bus vedamas vaikams ukrainiečių kalba.
– Kiek leidžia plėstis pati paroda?
– Čia idėjų kūrybai – daug. Galima vienam meno laikotarpiui ar dailininkui (dirbtuvių meistrui), o gal tik vienam paveikslui skirti visą renginį. Į kūrinius gilinsimės nuodugniai, lėtai ir išsamiai.
Būtent tokiu principu yra sukurti renginiai „Aksominiai potėpiai“ ir „Natiurmorto improvizacija pastele“, kai prieš kūrybinę dalį dalyviai analizuos flamandų dailininko Jano Breigelio Vyresniojo dirbtuvių paveikslą „Natiurmortas su gėlėmis“: gilinsis į kūrinio prasmę, kompozicijos subtilybes, simbolines gėlių reikšmes ir tik vėliau kurs patys.
Tokie renginiai neatsiranda akimirksniu, jiems reikia dėsningai pasiruošti: apgalvoti eigą, paruošti turinio medžiagą, pasirinkti ir pritaikyti tinkamas priemones.
– Kurias iš penkių meninių pratybų buvo sudėtinga kurti, kur teko ir pačiai daugiau pasidomėti?
– Negaliu pasakyti, kad buvo sudėtinga, veikiau – įdomu. Pavyzdžiui, „Aksominiai potėpiai“ pareikalavo daugiau laiko, ieškojau tinkamiausio būdo norimam rezultatui gauti. Taip kilo mintis panaudoti žiedų fragmentus iš paveikslo kaip lipdukus, o pasirinkta aliejinių pastelių technika (liečiant ji švelni kaip aksomas) padės prisiminti Aksominio Breigelio pravardės faktą.
Ruošdamasi šiai parodai ir pati sužinojau daug nauja, atradau naujų menininkų ir intriguojančių istorijų.
– Kokios jos, tos istorijos? Ar pasakosite ir atėjusiems piešti žmonėms?
– Pavyzdžiui, atėję į parodą tikrai pastebėsite ryškių gėlių vazoje paveikslą: stabtelkite ir įsižiūrėkite, kiek ir kokių gėlių yra pavaizduota. Nustebsite, kiek jų daug. XVI–XVII a. natiurmortų tapytojai norėjo įtikinamai perteikti visais metų laikais augančias gėles, todėl jos negalėjo būti nutapytos tiesiai iš gamtos, t. y. iš natūros, kaip šiais laikais kuriant natiurmortą būtų įprastai daroma.
Jos yra sugrupuotos atitinkama tvarka ir sudaro hierarchinę kompoziciją. Tai buvo ne tik gamtos įvairovės vaizdavimas (menininkai dažnai naudojosi floros atvaizdais iš botanikos herbariumo, kitas pirkdavo gėlių turgeliuose ar keliaudavo svetur, kad galėtų kuo tiksliau ir aiškiau pavaizduoti kiekvieną gėlės rūšį), bet ir gyvenimo trapumo bei laikinumo alegorija su paslėptomis reikšmėmis. Kartu aiškinsimės šias paslaptingas reikšmes, kursime gėlių improvizaciją sausa pastele.
– Kalbate apie pratybas suaugusiesiems, tiesa?
– Taip, kūrybinėse dirbtuvėse „Natiurmorto improvizacija pastele“ sausa pastele interpretacijas kurs suaugę dalyviai. Man jau dabar smalsu ir labai laukiu pratybų, nes be galo smagu stebėti kūrybinį procesą, padėti dalyviams.
– Kiek truks kūrybinės dirbtuvės suaugusiesiems? Kiek žmonių jose dalyvaus?
– Pratybos tęsis du šeštadienius iš eilės: kovą, balandį ir gegužę (datos skelbiamos Valdovų rūmų svetainėje). Vienų pratybų trukmė – 2 val. (iš viso 4 val.). Rinksime nedideles jaukias grupes – po 6 asmenis, kad kiekvienam užtektų individualaus kontakto ir laiko konsultacijoms.
