„Kartais būna, jog saulei leidžiantis pagalvoju apie dienos nuveiktus darbus... O žmogaus gyvenimas ir yra kaip diena su ryto saule, o ir vakaru. Tik, gaila, kad apie tai ne dažnai pagalvojame, kad kitos dienos gyvenime juk nebūna.
Taigi, dienos darbus reikia atlikti laiku, ką padarei per tą gyvenimo dieną – džiaukis ir liūdėk“ – savo naujausios knygos „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai III“ pratarmėje rašo muzikas.
Tarp ryškiausių V. Juodpusio muzikologinių veiklų – darbas Lietuvos radijuje ir televizijoje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Kultūros ministerijoje, Stasio Vainiūno namuose, spaudoje, monografija „Juozas Pakalnis“, knygos „Čiurlionio ansamblis 1949–1991: Onos Mikulskienės dienoraštis“, „Tai buvo...“, muzikos kalendoriai. Gyvenimo jubiliejus – lyg trumpas stabtelėjimas, kviečiantis pažvelgti į nueitą platų kelią.
– Augote Mažeikių krašte. Kokie ryškiausi prisiminimai iš vaikystės ir kiek joje būta muzikos?
– Gimiau Kapėnuose. Čia ūgtelėjęs atvažiuodavau aplankyti giminių, tačiau visi prisiminimai išlikę iš netolimo Kegrių kaimo, kuriame vėliau gyvenome. Lankiau Svirkančių pradinę, vėliau – Viekšnių vidurinę – mokyklas. Į mokyklą mūsų niekas nevežiojo, brisdavome per pusnis. Pradinėje mokykloje visos keturios klasės mokėmės vienoje patalpoje, o mokytoja vis tiek sugebėjo visus mus auginti. Džiaugiuosi, kad iš pradžios mokyklos į gyvenimą išėjo ne vienas kalbininkas ar žurnalistas.
Mokydamasis Viekšnių vidurinėje mokykloje įsitraukiau į jos muzikinį gyvenimą. Čia muzikos mokytoju dirbo Vincas Deniušis, baigęs Stasio Šimkaus įsteigtą Klaipėdos muzikos mokyklą. Jis mus kiekvieną savaitę mokė dainuoti chore. Kadangi buvau muzikalus, taip pat grojau ir mokyklos skudučių ansamblyje – važinėdavome koncertuoti, dalyvaudavome Akmenės rajono dainų šventėse.
– Aktyvios muzikinės veiklos tarsi tapo akstinu toliau mokytis muzikos Klaipėdoje?
– Taip. Be to, žinojau, kad po vidurinės mokyklos būčiau paimtas į tarybinę armiją. Kadangi to nenorėjau, šešiolikos metų dar neturėdamas, 1953 m. su Kegrių kaimo gyventojais, kurie važiavo į turgų Klaipėdoje kopūstų sunkvežimiu, išskubėjau ir aš – užsiropštęs ant daržovių tikėjausi greičiau pasiekti Klaipėdos muzikos mokyklą.
Nuvykęs parašiau prašymą. Žinojau kvartų, kvintų ratą, visas tonacijas, tad priėmė. Tada mokyklai, būsimai Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijai, vadovavo dainininkas Leonardas Staneika, o mano priėmimo komisijai vadovavo direktoriaus pavaduotojas Klemensas Griauzdė.
– Būsimas jūsų specialybės dėstytojas Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija)!
– Džiaugiausi sutapimu, kad vėl pas jį patekau. Klaipėdos muzikos mokykloje neblogai pūčiau obojų, anglų ragą pas mokytoją Kazimierą Biliūną. Su juo bendravome ir vėliau. Dar ir šiandien turiu išsaugojęs programėlę iš vieno koncerto, kuriame grojome Ludwigo van Beethoveno Trio dviem obojams ir anglų ragui.
Iki šiol vadovaujuosi Juozo Žilevičiaus patarimu neišmesti popieriukų, užrašėlių, programėlių – juk niekada nežinai, kada gali prireikti vieno ar kito fakto. Esu paskendęs kalnuose popierių, tačiau juose vis atrandu kai ką naujo ir reikšmingo.
Klaipėdos muzikos mokykloje taip pat išmokau skambinti fortepijonu. Kiekvieną rytą anksčiausiai keldavausi, kad šeštą valandą jau stovėčiau prie mokyklos durų, kai jos būdavo atidaromos, ir iki pamokų pradžios galėčiau judinti pirštus prie fortepijono. Sutikau nuostabią mokytoją Eleną Švalbaitę, pas Jakovą Flijerą baigusią Maskvos konservatoriją. Ji buvo nepaprastai geras, jautrus žmogus – pamatydavo dienos metu, pasiimdavo ir eidavom groti. Su ja dirbdavome kasdien, todėl grojau gana sudėtingus kūrinius.
– Kas paskatino pasirinkti muzikologijos studijas Konservatorijoje?
– Man norėjosi muzikinį pasaulį matyti platesniu mastu. Kadangi mokydamasis Klaipėdoje taip pat užsiėmiau muzikos kūryba, ketinau toliau stoti į kompoziciją, bet atsitiko taip, kad tais metais buvo tik trys kompozicijos vietos, tad puikiai išlaikęs egzaminus nutariau pasirinkti muzikos teoriją, o trys vietos atiteko su pagyrimu kompozicijos studijas baigusiems Genovaitei Vanagaitei, Algimantui Raudonikiui ir Markšaičiui.
Laikiau visus teorinius egzaminus. Prisimenu mane egzaminavusį eruditą Julių Špigelglazą, o išlaikęs egzaminus patekau pas K. Griauzdę. Argi čia ne Dievo dovana? Chorvedys, kompozitorius, muzikantas plačiausia prasme! O kur dar kiti nuostabūs dėstytojai, tarp kurių – Elena Laumenskienė, Sofija Naujalytė-Didenkienė, Konstantinas Galkauskas…
– Jūsų darbų archyve – daugiau nei keturi tūkstančiai užfiksuotų liaudies dainų melodijų, tekstų, dainuojamų pasakų melodijų, garsų pamėgdžiojimų. Gal prie to svariai prisidėjo ir jūsų profesorius K. Griauzdė, pats rinkęs liaudies kūrybą?
– Taip, K. Griauzdė užrašė ir harmonizavo daug dainų, tad ši kryptis ir man buvo labai priimtina. Jo iniciatyva peržiūrėjau daug lietuviškos muzikinės literatūros – žurnalų, knygų, visokiausių leidinių. Visi jie ir šiandien guli sukonspektuoti mano storuose sąsiuviniuose. Po studijų baigimo su K. Griauzde likome gerais bičiuliais.
Rinkdamas liaudies dainas, pamaniau, kodėl gi man jų neharmonizavus? Pirmoji mano harmonizuota lietuvių liaudies daina – „Per šilelį jojau“. Ją vėliau dainavo ir Lietuvos radijo vyrų oktetas. Prisimenu, parodžiau savo darbą K. Griauzdei – jis, traukdamas dūmą, kelis kartus skambino, skambino, o tada tarė: „Nieko negaliu pridėti, viskas tvarkoje, gali atiduoti atlikėjams“.
Ne viena mano harmonizuota daina yra skambėjusi Lietuvos radijuje. Didžiausias įvertinimas, kai šias įdainavo, pavyzdžiui, talentinga operos solistė Gražina Apanavičiūtė su ansambliu „Sutartinė“, Lietuvos televizijos ir radijo moterų vokalinis oktetas...
– Kaip jus – dainų rinkėją – pasitikdavo kaimelių ir miestelių gyventojai? Noriai dalindavosi dainomis?
– Visko būdavo. Ypač prisimenu 1958 m., kai, baigę pirmąjį kursą, išvažiavom į pirmąją ekspediciją Vilkiautinio kaime, Varėnos rajone. Vaikščiojom po kaimą ir kalbinom žmones. Atsirasdavo tokių, kad dainuodavo be sustojimo ne vieną dešimtį kūrinių. Tiesa, pasitaikydavo ir tokių atvejų, kad vis tą pačią dainą ringuoja.
Pavyzdžiui, išmokome dainą „Senas diedas barzdą krato“. Vėliau prieiname senuką su barzda, o mano kolegė, užrašinėjusi tekstą, kalbina jį ir teiraujasi, ar negalėtų jis ką nors padainuoti, kad ir „Senas diedas barzdą krato“ (juokiasi)?
Prisimenu nuostabius dainininkus, kurie vėliau, man dirbant Lietuvių kalbos ir literatūros institute, atvažiuodavo pas mane ir įdainuodavo į magnetofono juostą daugybę dainų. Atmintyje gyvas ir Varėnos rajone gyvenęs Jonas Stramkauskas. Nepatikėsite – per 400 dainų tekstų savo neįgudusia ranka sąsiuvinyje užrašė ir vėliau man įdainavo. Tai buvo paprastas kaimo žmogus, suvokęs dainos vertę ir nenorėjęs, kad liaudies turtas nukeliautų su juo į kapus.
Kiek išvaikščiota keliais keleliais... Ignalinos, Varėnos, Šalčininkų, Skuodo, Rokiškio rajonai, Latvijos pasienis... Visur žmonės atverdavo savo dainų skrynelę.
– Ką sakė tėvai, kai pasirinkote muziko kelią?
– Tėvas jau buvo Amžinybėje. 1949 m., vykstant trėmimams į Sibirą, stribai ieškojo mano dėdės. Apsupę mūsų namus, mane su vyresniu broliu uždarė viename kambary, kitame – mažąjį brolį su mama, o tėvą, jau ir taip labai prastos sveikatos, su šautuvais išsivarė į daržinę, kad perkastų šiaudus. Dėdės nerado.
Tėvas įsisirgo dar labiau ir kitais metais mirė, tad mamai teko rūpestis išauginti mus, tris brolius, ir išleisti į gyvenimą. Kai aš, kaimo vaikas, išvažiavau į Klaipėdos didmiestį, mama verkė, bet vėliau, žinodama, kad neprapuoliau profesiniame kely, džiaugėsi.
– Tarp įvairių veiklų ilgą laiką darbavotės Lietuvos radijuje ir televizijoje...
– Mane visada traukė radijas. Dar mokydamasis Klaipėdos muzikos mokykloje, gyvenau pas žmones, kurie turėjo radijo aparatą ir leisdavo pasiklausyti Amerikos balso. Nors anuomet radijas baisiausiai čirškė, vis tiek daug ką išgirsdavau ir sužinodavau. Gal todėl vėliau mano dėmesys pakrypo į Amerikos muzikus lietuvius.
Sovietmečiu su jais susirašinėti negalėjau, tačiau, kai tik atgavome Nepriklausomybę, ilgus metus bendravome su Giedra Nasvytyte-Gudauskiene, atsiuntusia man visą pluoštą savo dainų, kanklininke Ona Mikulskiene, kompozitoriumi Juozu Stankūnu, broliais muzikais Faustu ir Vytautu Stroliomis.
Kokia turininga buvo jų kultūrinė aplinka, kiek daug padarė, tik mes kartais neįvertiname. Radijuje rengiau „Tautiečių balsų“ valandėles – iš viso parengiau keturis šimtus devyniasdešimt keturias laidas, kuriose surasdavau naujų vardų ir pristatydavau Amerikos lietuvių siųstas plokšteles.
1991 m. sausio įvykių metu kaspervizininkams užgrobus Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, laidas rengėme ir toliau – tekstą įskaitydavau Kompozitorių sąjungoje, o garso režisierius Vytautas Montvila sumontuodavo ir juosta su laida keliaudavo į Aklųjų ir silpnaregių sąjungą, iš kur būdavo transliuojama.
Beje, mokydamasis Klaipėdos muzikos mokykloje užsidirbdavau perrašinėdamas tušu gaidas, o gyvendamas Vilniuje, gal trečio kurso studentas, užsidirbau padėdamas perkelti Radijo fonoteką iš dabartinio Gedimino prospekto į naują pastatą Konarskio gatvėje. Pagelbėjau fonotekininkėms sutvarkyti visą gražų archyvą, taigi, Lietuvos radijuje jaučiausi kaip antruose savo namuose. Toks gyvenimas... Kartais džiaugiesi ėjęs jo padiktuotu keliu.
– Dirbote ir redaktoriumi savaitraštyje „Kalba Vilnius“?
– Daug mano rašinių jame išspausdinta. Kartais reikėdavo surasti ir slapyvardį – būdavau ir Venckūnas, ir Račiūnas. Prisimenu puikų bendradarbį Stasį Žlibiną – vienas kitą suprasdavome iš pusės žodžio.
Stebiuosi, kaip lengvai tada rašydavau rašinius. Šiandien, ilgai konstruodamas sakinius, apgalvoju ir apsvarstau kiekvieną žodį. Gal su amžiumi atsiranda didesnis atsakomybės jausmas... Visada siekiau, kad mūsų Lietuvos muzikinio gyvenimo istorija būtų atspindima kuo plačiau.
– Galėtume sakyti, esate ir muzikos metraštininkas – jūsų muzikos kalendoriai buvo leidžiami nuo 1991 iki pat 2020 metų!
– Muzikos kalendoriai buvo lyg savotiška mano radijo laidų „Muzikinės sukaktys“ tąsa. Kaupiau svarbiausias muzikos datas, sukaktis. Pirmasis numeris išėjo gana kuklutis su keliasdešimčia puslapių, o paskutinįjį sudarė 208 puslapiai.
Muzikos kalendoriuose, kaip ir mano tritomyje „Tai buvo. Muzikinės kultūros atspindžiai“, sukaupta daug Lietuvos muzikinio gyvenimo faktų iš įvairiausių šaltinių. Beje, tritomis atspindi ir mūsų trispalvės spalvas: pirmas – geltonas, antras – žalias, ir trečias – raudonas.
– Nuo 2003 m. esate Stasio Vainiūno namų direktorius. Šie namai – lyg muzikinis kultūros centras, kuriame ne tik planuojate spalvingą programą, bet ir vedate renginius. Kokią regite šių namų misiją?
– Nuo pat savo muzikinės veiklos pradžios esu dėmesingas jaunajai kartai – džiaugiuosi, kad jau du dešimtmečius varstau S. Vainiūno namų duris ir stengiuosi padėti visiems jauniems žmonėms, kurie skinasi kelią į muzikinį pasaulį.
Šiuose namuose koncertuoja mokiniai iš visos Lietuvos. Klausydamasis jų muzikavimo, pastebiu, kad vieni dėmesingi lietuvių kompozitorių kūrybai, kiti – mažiau, o man visada norisi, kad skleistume savąją kultūrą – juk jei nuvykę į užsienio šalis muzikuosime ir neparodysime savo kompozitorių kūrybos, ar būsime tikrai suprasti? Džiaugiuosi, kad per tuos kelis dešimtmečius S. Vainiūno namuose skambėjo daugybė lietuvių kompozitorių kūrinių.
Dirbdamas šiuose namuose, dažnai prisimenu S. Vainiūną – kompozitorių, pianistą, dirigentą, pedagogą, su kuriuo dažnai dalyvaudavome „Muzikos rudens“ festivaliuose. Visada stengdavausi, kad koncertų metu menininkas tartų žodį, paskambintų.
Iki šiol prisimenu, kai viename koncerte įkalbinau profesorių, kad paskambintų fortepijonu – jis ryžosi atlikti „Mažąją vabzdžių siuitą“, o jaunieji klausytojai sėkmingai atspėjo, kokius vabzdžius, pavyzdžiui, žiogą ar vapsvą girdėjo. S. Vainiūnas buvo ypač laimingas.
– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate jubiliejų ir kokių naujų kūrybinių užmojų esate suplanavęs?
– Kiekviena diena, kaip sakydavo O. Mikulskienė, išvydus saulės patekėjimą, yra džiaugsmo šventė. Negali žinoti, kada ji nebepatekės, o kol pateka, visą laiką dirbu – stengiuosi sutvarkyti tuos kalnus popierių, kad galėčiau juos perduoti Literatūros ir meno archyvui. Juose – daugybė susirašinėjimų su garsiais muzikais, atspindinčių Lietuvos muzikinį gyvenimą.
Šiandien, kai vyksta baisus karas Ukrainoje, kiekvieną rytą klausausi žinių ir mintimis nukeliauju pas mūsų brolius ir seses. Pačiam anksčiau teko lankytis Charkive, Donecke, Kyjive. Šiandien išgyvenu baisų žmonių skausmą ir mintyse prašau šviesos.
Balandžio 5 d. S. Vainiūno namuose ketinu surengti savo muzikinio gyvenimo vakarą ir pasikviesti muzikantus, kurie atliktų vieną kitą mano harmonizuotą liaudies dainą, kad paklaidžiotume po S. Šimkaus, Alfonso Mikulsio ir kitų garsių menininkų muzikinį pasaulį. Su mus supančia muzika išsiskirti negalime – tai yra mūsų garsų pasaulis.
