Filmą pristatys H.Bilobrova, kuri iš rusų karių atkirsto Mariupolio parvežė į Lietuvą M.Kvedaravičiaus kūną ir nufilmuotą medžiagą. Ji pabaigė filmą, tačiau prodiuseriai jos nepripažįsta filmo bendraautore ir bendrarežisiere.
Pristatyti filmą Lietuvoje ją pakvietė ne prodiuseriai, o festivalis „Kino pavasaris“.
H.Bilobrova pasidžiaugė, kad juodu su Mantu pelnė 2022 metų Laisvosios spaudos apdovanojimą: „Mudu su Mantu gavome drąsiausių 2022 metų žurnalistų prizą. Ant statulėlės – mūsų abiejų pavardės.“ Šį prizą Hana atsiėmė Amsterdame praėjusių metų lapkritį.
Žmonės gyvena ir per karą
Paskutinis dokumentinis M.Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ – apie rusų kareivių okupuoto ir sugriauto Mariupolio žmones.
Beveik visa juosta nufilmuota evangelikų baptistų bažnyčios viduje bei jos prieigose. Ten nuo bombardavimų slepiasi žmonės – daugiausia moterys, vaikai, senukai ir sužeistieji. Ten slėpėsi ir Mantas su Hana.
„Mariupolis 2“ jau įėjo į istoriją. Tai pirmoji kino juosta apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, nufilmuota vis dar okupuotame Mariupolyje. Ten paskutinėmis 2022 m. kovo dienomis rusai paėmė į nelaisvę ir sušaudė 45 metų režisierių M.Kvedaravičių.
„Dabar aš noriu pabaigti jo darbą, nes jis to norėjo. Mes dėl to ir važiavome ten, kad parodytume, kaip gyvena žmonės. Viskas nufilmuota. Ir aš noriu pabaigti tai, ką jis padarė. Mantas žuvo dėl to, kad norėjo parodyti pasauliui šį siaubingą karą“, – sakė H.Bilobrova 2022-ųjų balandžio pradžioje, praėjus maždaug savaitei po tragedijos.
Tragiškas ir skandalingas
Filmą „Mariupolis 2“ per rekordiškai trumpą laiką – penkias savaites – Prancūzijoje baigė kurti M.Kvedaravičiaus sužadėtinė H.Bilobrova ir montažo režisierė Dounia Sichov. Būtent H.Bilobrova, karo pragarą patyrusi savo kailiu, sprendė, kaip filmas turi būti sumontuotas, kaip jis turi atrodyti, nes Manto jau nebuvo tarp gyvųjų. Mariupolio istoriją sudėliojo ir pateikė ji.
Šio filmo likimas – ir tragiškas, ir fatališkas, ir skandalingas. Tragiškas, nes Mariupolyje rusų kareiviai nužudė jo režisierių M.Kvedaravičių. Fatališkas, nes, matyt, taip buvo lemta, kad Mantas ir Hana važiuotų drauge į Mariupolį kurti filmo apie tai, kaip kare gyvena žmonės.
Skandalingas – filmo autorinė sutartis su H.Bilobrova nepasirašyta iki šiol, jos, kaip bendrarežisierės, pavardė tai įrašoma į filmo titrus, tai iš jų išimama.
Filmo autorinės teisės atiteko M.Kvedaravičiaus vaikams, o turtines išsidalijo prodiuseriai. H.Bilobrova, parvežusi medžiagą iš rusų atkirsto Mariupolio ir sudėliojusi filmą, liko be nieko. Čia jau reikėtų kalbėti ne tik autorių teises ir pinigus, bet ir apie moralę bei elementariausią žmogiškumą.
„Aš noriu, kad mudu su Mantu sutartyje būtume pripažinti lygiateisiais „Mariupolis 2“ bendraautoriais ir bendrarežisieriais“, – sakė H.Bilobrova. Tuo rūpinasi jos advokatė Lietuvoje.
Pagrindiniai filmo prodiuseriai – Lietuvos kino gamybos kompanijos „Studio Uljana Kim“, kurios vadovė yra U.Kim, ir „Extimacy Films“ (tai paties M.Kvedaravičiaus prodiuserinė kompanija, kurią perėmė jo sūnus Samuelis Kvedaravičius), koprodiuseriai – Nadia Turincev, Omar El Kadi („Easy Riders Films“, Prancūzija) ir Thanassis Karathanos, Martin Hampel („Twenty Twenty Vision Filmproduktion GmbH“, Vokietija).
Išleisti ir nuosavi pinigai
H.Bilobrova patvirtino, kad už filmo rodymus festivaliuose, kino teatruose negauna nė skatiko.
„Man svarbiausia moralinės teisės, – kaip ir anksčiau tvirtino Hana. – Paukščiams pinigai nereikalingi – taip mudu su Mantu juokaudavome.“
Iš vienos pusės filmo kūrimas – menas, iš kitos – verslas. Filmai neatsiranda iš nieko, technika ir medžiagos kainuoja.
„Mariupolis 2“ surenka pilnas sales, sėkmingai keliauja po kino festivalius. Gal prodiuseriai su H.Bilobrova nenori dalytis uždarbiu, todėl ir nenori pasirašyti sutarties?
„Sutarties juodraštyje jie nurodė, kad, jeigu ką nors ir pasirašysime, jie man sumokės 8000 eurų. Mes sumokėjome Lvove vien 4000 eurų už mašiną (kuria važiavo į Mariupolį. – Red.). Skolą aš jau grąžinau.
Filmavimui buvo išleisti ir mano pinigai, ne tiktai Manto. Niekas man jų neatlygins. Taip, galiu įvardyti sumą – mano asmeninių išleista 11 tūkstančių eurų su kažkiek. Mantas taip pat išleido ne mažiau. Tikriausiai ir daugiau.
Jeigu pasirašysime sutartį, tai jie man sumokės 8000 eurų už autorines teises. Ir už bendrarežisierės darbą, ir už darbą montuojant filmą, ir už garso operatorės darbą. Ir už riziką. Ir už medžiagą, kurią parvežiau ir atidaviau jai (U.Kim. – Red.). Ir tai bus vienkartinė išmoka. Ir tai – tik ant popieriaus“, – kalbėjo H.Bilobrova.
Nepasirašė sutarties
„Mudu su Mantu važiavome į Mariupolį gelbėti žmonių ir kurti filmo.
Važiavome ten ir filmavome už savo pinigus kaip režisieriai partneriai“, – portalui lrytas.lt praėjusių metų lapkritį sakė H.Bilobrova.
Į Mariupolį jie vežė humanitarinės paramos, filmavo, kaip gyvena žmonės per karą, planavo kažkiek jų evakuoti.
Aišku, jie neprognozavo, kad vienas jų grįš karste. Tačiau taip atsitiko. Penkias dienas Mariupolyje, kur vyko įnirtingos kovos, Hana ieškojo mylimojo palaikų. Ir per stebuklą juos surado ir parvežė į Lietuvą. Taip pat parvežė ir nufilmuotą medžiagą.
Kai Vilniuje ji, dar neatsigavusi po šoko, 2022-ųjų balandžio pradžioje susitiko su U.Kim, ši paklausė, ką Hana darys su nufilmuota medžiaga.
„Filmą darysiu ateityje, atsakiau. Ji pasiūlė filmą parodyti Kanuose. Aš sutikau su ja dirbti“, – pasakojo H.Bilobrova.
Ji puikiai žinojo, kad Mantas svajojo, jog jo filmai būtų parodyti Kanuose. O iki Kanų festivalio buvo likusios maždaug penkios savaitės.
Tad reikėjo skubėti, laiko buvo labai nedaug. Prieš pradedant montuoti filmą patyrusi prodiuserė U.Kim su H.Bilobrova nepasirašė sutarties.
„Aš parašiau trumpą filmo pristatymą, vadinamuosius režisieriaus užrašus. Scenarijų rašė U.Kim vyras Kristijonas Vildžiūnas, kai filmas jau buvo baigtas, nes reikėjo Lietuvos kino centrui pateikti paraišką dėl jo finansavimo.
Aš būdavau montažinėje, kaip bendrarežisierė dalyvavau ir kontroliavau montažą. Rašyti scenarijų nebuvo laiko. Atsiuntėme vieną filmo versijų, K.Vildžiūnas ją pažiūrėjo ir pagal ją parašė scenarijų“, – yra pasakojusi H.Bilobrova.
Kanuose – specialus prizas
Pasaulinė filmo „Mariupolis 2“ premjera įvyko 2022 m. gegužės 19 d. tarptautiniame Kanų kino festivalyje, oficialioje specialių seansų programoje „Kanų premjeros“. Ten filmą kaip jo bendrarežisierė pristatė H.Bilobrova.
Kanuose filmas buvo apdovanotas specialiu dokumentinio kino prizu. Dokumentinio kino žiuri pažymėjo, kad specialus prizas atiteko filmui, „kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu konkurso dalyviu. Labai radikaliam, drąsiam, meniškam ir egzistenciniam kūriniui „Mariupolis 2“.
„Filmą pristačiau tiktai Kanuose. Daugiau U.Kim manęs nekvietė jo pristatyti. Manęs net neinformuoja, kur jį pristatys, kas pristatys. Apie tai, kad filmas kažkur buvo pristatytas, sužinau tik iš socialinių tinklų“, – pasakojo H.Bilobrova.
Po Kanų festivalio U.Kim nušalino H.Bilobrovą nuo filmo pristatymo festivaliuose ir nekomerciniuose renginiuose, iš filmo titrų išėmė ją kaip bendrarežisierę.
„Po Kanų festivalio supratau, kad neturiu sutarties nė su viena prodiuserių kompanija. Paprašiau U.Kim, kad su manimi pasirašytų sutartį kaip su filmo bendrarežisiere. Į tai man buvo atsakyta, kad jai jau nereikalinga tokia sutartis, kad paraiška dėl filmo finansavimo į Lietuvos kino centrą (LKC) jau paduota ir jokių mano dokumentų nereikia“, – pasakojo H.Bilobrova.
Taip ji, parvežusi medžiagą iš karo lauko, į tą medžiagą neteko savo teisių.
„Aš net neturiu baigto, Kanuose pristatyto filmo kopijos, net negaliu jo atsidaryti kompiuteryje ir pasižiūrėti, neturiu nuorodos į filmą.
O ta medžiaga buvo nufilmuota mūsų kūno ir kraujo kaina, Manto gyvybės kaina. Taip pat ir mano rizikos kaina. Tai buvo mūsų bendras darbas, mudu visada buvome kartu. Pirmoje vietoje – dėl saugumo.
Aš įrašinėjau garsą. Ir Mantas įrašinėjo. Ir kamerą aš laikiau. Mantas turėjo idėją filmuoti ir mobiliuoju telefonu, kad būtų daugiau medžiagos. Viską filmavome kamera ir mobiliuoju telefonu kartu su garsu“, – pasakojo H.Bilobrova.
Reikjavike patyrė pažeminimą
Yla išlindo iš maišo, kai 2022 metų lapkritį į Niujorke rengiamą Baltijos šalių kino festivalį pats festivalis pakvietė Haną pristatyti filmo. Po kiek laiko ji gavo laišką: festivalis atsiprašo, kad negali jos pakviesti, – filmo prodiuseriai jai draudžia pristatyti filmą. O galbūt ir platintojai?
Bet ana situacija susiklostė palankiau – teko apsilankyti pas kultūros ministrą Simoną Kairį ir išaiškinti, kas vyksta. Pas ministrą buvo iškviesta ir filmo prodiuserė U.Kim.
Festivalis atsiprašė ir antrą kartą atsiuntė H.Bilobrovai kvietimą Niujorke pristatyti filmą „Mariupolis 2“.
Tačiau didžiausias akibrokštas moters laukė 2022-ųjų gruodžio 10-ąją Reikjavike, Europos kino apdovanojimuose (EFA), kur geriausiu 2022 metų dokumentiniu filmu buvo pripažintas M.Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“.
Hana sėdėjo salėje, tačiau apdovanojant filmą nei apie ją, nei apie didvyrišką jos poelgį net nebuvo užsiminta. Kas prestižiniam renginiui uždraudė tai padaryti – filmo prodiuseriai ar platintojai?
O kas iš rusų apšaudomo ir bombarduojamo Mariupolio pargabeno nufilmuotą medžiagą ir rusų okupantų nužudyto M.Kvedaravičiaus kūną? Kas to kūno ieškojo sproginėjant bomboms ir virš galvos švilpiant kulkoms net penkias dienas, rizikuodamas savo gyvybe? Šį žygdarbį atliko jo sužadėtinė H.Bilobrova.
Tik po Europos kino apdovanojimų U.Kim išėjo „į dienos šviesą“: pareiškė esą nežinojo, kaip pasirašyti sutartį su H.Bilobrova, pateikti paraišką, reikalingus dokumentus Lietuvos kino centrui dėl filmo finansavimo, nes pagrindinis autorius žuvęs.
Ar patyrusi prodiuserė, pasirašiusi ne vieną sutartį, galėjo nesuprasti, kad tai – išskirtinis atvejis, dėl kurio buvo galima pasikonsultuoti su tuo pačiu Lietuvos kino centru?
Ir šį kartą į lrytas.lt skambučius U.Kim neatsiliepė ir į užklausą neatsakė.
Filmo titruose – painiava
Filmo titrai – lyg prodiuserių smėlio dėžė, kur jie daro, ką nori. Kai „Mariupolis 2“ praėjusiais metais buvo pristatytas Kanų kino festivalyje, H.Bilobrova titruose buvo įvardyta kaip bendrarežisierė. Po Kanų titrai buvo pakeisti: prodiuseriai ją – kaip bendrarežisierę – išėmė, o įvardijo kaip režisieriaus asistentę ir garso operatorę – kaip techninį darbuotoją.
Pastaruoju metu, prieš lietuviškąją premjerą, internete rodomame filmo anonse H.Bilobrova įvardyta jau kaip filmo bendrarežisierė. Bet tai – anonsas. O kaip yra pačiame filme?
„Nežinau, ar filmo titrus vėl pakeitė, ar aš ten esu įvardyta kaip bendrarežisierė, – sakė Hana. – Visi kartu ir pamatysime“.
Prancūzų koprodiuserių („Easy Riders Films“) tinklapyje H.Bilobrova įvardijama kaip režisieriaus asistentė, vokiečių („Twenty Twenty Vision Filmproduktion GmbH“) tinklapyje jos pavardės iš viso nėra. Filmą platinanti didžiausia Vokietijos kino distribucijos kompanija „The Match Factory“ H.Bilobrovos taip pat neįvardija.
