„Trakų Vokės dvaro sodyba – vieta, kurioje sunku skubėti – viskas čia primena sulėtintą kiną", – pokalbį pradeda dvaro rūmų direktorė Ieva Šiušaitė. Unikalus architektūros paminklas ir čia įsikūręs išpuoselėtas sodas mena grafų Tiškevičių laikus ir pastarąjį dešimtmetį vis dažniau traukia ne tik lankytojus, bet ir filmų kūrėjus.
Trakų Vokės dvaro sodyba jau yra suvaidinusi Stokholmą, Sankt Peterburgą, Jungtinės Karalystės miestus ir daugybę kitų vietų. Rūmų interjerą ir eksterjerą galėjo išvysti filmų ir serialų „Karas ir taika“, „Ana Karenina“, „Jekaterina Didžioji“, „Kraujas sniege“ žiūrovai visame pasaulyje. Apie didžiausius filmavimus, rūmų kasdienybę ir teigiamą požiūrį į kiną – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje su I. Šiušaite.
– Pradėkime pokalbį nuo to, kas vilioja žmones į Trakų Vokę – ką rūmuose galima nuveikti, rasti?
– Vilniečiams mėgstu sakyti, kad jie yra Trakų Vokės dvaro sodybos šeimininkai. Tai – renginių vieta, miesto kultūros gyvenimo dalis. Tiesa, pavadinimas dažnai klaidina – žmonės galvoja apie Trakus ar Užutrakį, bet mes esame Vilniuje.
Mūsų ekspozicijos, koncertai, kiti renginiai vienaip ar kitaip susiję su sostinės gyvenimu arba dvaro istorija. Mėgstu sakyti, kad tai lėtesnio gyvenimo vieta, kurioje norisi pabūti, atsipalaiduoti. Net ir svečiai kartais sako, jog čia nesinori triukšmauti.
Persikėlus iš miesto ir man pačiai atrodė, kad Trakų Vokėje gyvename lyg sulėtintame kine. Dabar tai pradeda patikti – laikas čia eina kitaip. Dvaras turi savo aurą, atrodo, kad viskas vyksta lėtai, elegantiškai.
– Galbūt todėl vieta traukia ir kino kūrėjus? Kokio laikotarpio juostos čia filmuojamos?
– Trakų Vokės dvaras – ne tik vaizdinga vieta, bet ir kinematografiška lokacija, tinkanti įvairiausiems režisierių sumanymams įgyvendinti. Būtent todėl šią vietą renkasi filmavimo komandos. Trakų Vokės dvare–sodyboje filmuoti tokie filmai ir serialai kaip „Karas ir taika“, „Ana Karenina“, „Jekaterina Didžioji“, „Kraujas sniege“, „Hilma“ ir daugybė kitų.
Dvaras yra suvaidinęs Sankt Peterburgą, Stokholmą, Kauną, Jungtinės Karalystės miestus įvairiausiais laikotarpiais, apimančiais nuo antrosios Viduramžių pusės iki XX a. pradžios. Visgi labiausiai mes esame panašūs į XVIII a. pabaigos. – XIX a. Rytų Europos dvarus. Rūmai filmuojami, kai reikia dvariškos atmosferos arba erdvių butų, visuomeninių erdvių. Dekoratoriai gali beveik neatpažįstamai pakeisti erdves, pavyzdžiui, uždengus langus atrodo, kad rūmuose – gilūs viduramžiai.
– Tikriausiai lėtas, ramus dvaro gyvenimas stipriai pasikeičia prasidėjus filmavimams?
– Tikrai taip. Didelių filmavimų metu dvaro aplinka stipriai pasikeičia: stovi vagonėliai su režisierių, aktorių, grimerių kambariais, dvaro ūkiniame kieme įsikuria visas miestelis su maisto palapinėmis, vaikšto kostiumuoti aktoriai. Anksčiau filmuojant tokius projektus kaip „Karas ir taika“, „Jekaterina Didžioji“ buvo statomos tvoros, netgi supilami maniežai, keliai – dvare buvo galima daug ką keisti – šiandien, dėl sutvarkytos rūmų aplinkos to, tikriausiai, jau nebepavyktų padaryti.
Ko gero, įspūdingiausias Trakų Vokės dvare įgyvendintas projektas buvo „Jekaterina Didžioji“ (Hbo, Sky TV), su pertraukomis filmuotas beveik 5 mėnesius. Pokyčių buvo nemažai – mūsų ofisas persikėlė į kitą pastatą, su darbuotojais buvo sutarta, kad jie neskleis informacijos, laikysis konfidencialumo, nefotografuos, nieko nepasakos apie dekoracijas. Tokiais momentais mes esame svečiai, o kūrėjams atiduodame dvarą šimtu procentų.
Įdomu ir tai, kad filmavimo metu aiškiai pamatai, kiek daug žmonių dirba prie projekto. Kartais kino filme rodo du aktorius, bet kad jie pasirodytų ekrane prireikia 100 kūrėjų komandos – filmą žiūrėti tuomet pradedi visai kitaip.
– Ar filmavimo metu dvaras stipriai transformuojamas – ar daug laisvės keičiant interjero detales, dekorą turi kino kūrėjai?
– Kol kas nesame restauravę dvaro vidaus, o mūsų salės paprastai būna tuščios, tad filmavimo komanda turi nemažai laisvės – gali pakabinti užuolaidas, atsivežti butaforijas, transformuoti patalpas į jiems reikiamą laikotarpį. Žinoma, dvare galioja tam tikros taisyklės – pavyzdžiui, negalima gręžti ar kitaip pažeisti mūsų paveldo objektų, prašome, kad turinys nebūtų nepadorus, kad būtų išlaikyta pagarba objektui. Todėl, filmo kūrėjai tariasi, kur ir ką kabins, o pasiruošimas dažniausiai užtrunka 4–5 kartus ilgiau nei pats filmavimas.
Kai matome statomas filmavimo dekoracijas, kartu su kitais darbuotojais visuomet spėliojame, ar rūmus ekrane atpažinsime. Vėliau darome nuotraukas ir aptarinėjame, ar tai vis dar panašu į mūsų sales. Dekoracijų pagalba sukuriamas visai kitas vaizdas. Mūsų dvare likę daug nuo filmavimo užsilikusių butaforijų. Lankytojus, nenorėdami suklaidinti, informuojame, kad tai filmavimo metu naudoti daiktai, o ne tikras istorinis palikimas.
– Kaip į filmavimus reaguoja vietiniai gyventojai?
– Vietiniams nepatogumų sukelia uždaromi ar užstatyti keliai, bet tai laikinos emocijos, nes bendrąja prasme žmonės į kino projektus žiūri teigiamai.
Jie didžiuojasi, kad mus renkasi, kad dvaras bus rodomas per tokias platformas kaip „Netflix“ ar BBC. Pastebime, kad gyventojai trukdžius, įvykusius dėl kino filmavimų, vertina palankiau nei kilusius dėl kitų renginių. Turime ir smagių pavyzdžių, tarkime, viena šalimais gyvenanti moteris nuolatos dalyvauja filmavimuose, dažnai matome ją su istoriniais kostiumais. Masinėse scenose filmuojasi nemaža dalis gyventojų.
Žinoma, gyventojai visuomet perspėjami, jei filmavimų metu bus naudojama šalyje draudžiama nacių ar sovietų atributika, vaikščiojama su netikrais šautuvais – į tokius filmavimus visuomet žiūrima jautriai.
Kita vertus, visi supranta, jog filmavimai yra labai reikšminga dvaro finansinė dalis, suteikiantys iki 50 procentų pajamų. Kino industrija – svarbūs mūsų klientai, padedantys atsinaujinti, atlikti tam tikrus renovacijos darbus.
