Romeo su garbanotų plaukų ševeliūra ir smulkutė raudonplaukė Džuljeta – tokį duetą pirmą kartą žiūrovai išvydo Oskaro Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“.
– Filme „Paradas“ jūs – vėl pora. Tiesa, Giedrius nebeturi plaukų. O Rasa, atrodo, per tą laiką beveik nepasikeitė.
Rasa: Pasikeičiau.
Giedrius: Lygiai dvidešimt metų praėjo. 2003-iaisiais įvyko spektaklio premjera.
Rasa: Dėl teisybės reikėtų pasakyti, kad buvo dvi Džuljetos ir du Romeo. Tiesa, aš neįsivaizdavau, kad Romeo gali būti toks garbanotas.
Giedrius: Įsivaizduoji, Rasa, mes 13 metų vienas kitam sakėme meilės žodžius!
– Ir nebuvo pavojaus, kad jie nuskambės iš tikrųjų?
Giedrius: Juokaujate? Juk visada apačioje Gavenonis stovėjo. (Aktorius Dainius Gavenonis, Rasos vyras. – Red.).
Rasa: Lygindavo su kočėlu kaklaraištį ir žiūrėdavo į mus iš viršaus. Šis spektaklis man palikęs tokį... miltų pojūtį. Rodos, nuolat tuos miltus nuo savęs purtai arba krapštai. Kartais, būdavo, po paros – iš akių likučius. Miltai – duona kasdienė, miltai – nuodai. Ilgai tas spektaklis nepaleido. O dar jo muzika...
Giedrius: O man įsiminė balkono repeticija. Nors dešimtas spektaklis iš eilės, bet jei tik Oskaras yra, mes turime repetuoti balkono sceną: „Rasa? Giedrius yra? Einam į balkoną.“
– O Rasa bijo aukščio?
Rasa: Tik iš pradžių bijojau, paskui įpratau karstytis. Giedriau, mes juk dar puodo sceną repetuodavome.
Giedrius: Turėdavau į puodą įkristi, po to visada skaudėdavo. Kažkada su Rasa šnekėjom: su „Romeo ir Džuljeta“ apvažiavome visą pasaulį, dalyvavome gal šimte garsiausių festivalių, žaidėme teatro NBA lygoje. Buvome tikra šeima, gyvenome iš tikrųjų – Montekiai ir Kapulečiai mirdavo scenoje, o paskui ir vėl atgimdavo viešbutyje.
Rasa: Mes tiek daug repetuodavome! O išeini į sceną – ir vėl turi vaidinti taip, tarsi Romeo pamatai pirmą kartą. Pirmą kartą išgirsti tą vardą, pirmą kartą vyksta tavo istorija. Kartais norėdavome, kad kažkas įvyktų neteisingai, kokia nors klaida, netgi džiaugdavomės, kai tai nutikdavo.
Giedrius: Ir tada kažkas mūsų Veronoje ima ir pasikeičia.
Rasa: Ryškiai prisimenu dieną, kai pirmą kartą spektaklį žiūrėjau iš žiūrovų salės, mano sūnus Adomas buvo ką tik gimęs. Man taip patiko jį žiūrėti, galvojau: koks geras spektaklis! Kaip jiems faina vaidinti! Spalvos, nuotaikos, niuansai, ryškumas, – tai matyti gali tik iš žiūrovų salės.
– Ar po šio spektaklio judu kur nors dar vaidinote porą? Vienoje scenoje?
Rasa: Vaidindami O.Koršunovo „Žuvėdroje“ mes vis juokdavomės: pažiūrėkit, kuo pavirto Romeo ir Džuljeta! Giedriaus mokytojas spektaklyje buvo įsimylėjęs mano prasigėrusią, prasirūkiusią Mašą.
Giedrius: Tu Džuljetos liniją dar ir „Dugne“ tęsei?
Rasa: Norėčiau manyti, kad netęsiau!
Giedrius: Bet viskas apie meilę juk! Štai vakar irgi vaidinome kartu – „Hamlete“. Viename iš paskutinių.
– Suvaidinę tiek daug spektaklių, kaip jūs nepasimetate tekstuose ir žodžiuose?
Giedrius: Kai pusantro mėnesio keletą kartų per dieną kartoji tą patį tekstą, tai ir išmoksti. Paprasta. Ir tada nutinka taip, kad tekstą susieji su partneriu, – atsistoja jis priešais tave su spektaklio drabužiais ir smegenys pačios žino, ką turi sakyti. Dabar Rasa apsirengtų Džuljetos suknelę, iškart pradėčiau kalbėti Williamo Shakespeare'o eilėmis. Apsirengtų Maša – kalbėčiau kaip „Žuvėdroje“.
Rasa: Aš, pavyzdžiui, turiu regimąją atmintį, prisimenu ne tik parašytą tekstą, bet ir šriftą, kuriuo jis parašytas, popierių. Turiu visas pjeses ir scenarijus išsaugojusi, jie man tampa rankraščiais, kuriuose žymiu savo pastabas. Netgi tada, kai, rodos, tekstą gerai moku, jis vis tiek yra mano kuprinėje.
- Jūsų Romeo ir Džuljetos vaidmenys sulipo, bet juk būna, kad režisierius suveda du žmones, kurie vienas prie kito limpa kaip personažai, bet visiškai nelimpa, kaip žmonės. Yra tekę tai pajusti?
Rasa: Kine gal kiek kitaip, tačiau kurdamas spektaklį nueini labai ilgą kelią, todėl anksčiau ar vėliau vis tiek randi bendrus sąlyčio taškus. Man tikrai nebuvo taip, kad kentėčiau, kad nesutarčiau, kad nepavyktų.
Giedrius: Aš irgi neturėjau tokių problemų. Spektaklyje tu tampi personažu, o personažas gyvena savo gyvenimą ir pasakoja savo istoriją. Labai daug laiko praėjo nuo „Romeo ir Džiuljetos“, mūsų buvo gera chebra. Kažkas nuo jos atitrūko, liko ištikimiausi, tie, kurie vėliau kūrėme kitus spektaklius. Man atrodo, kad svarbu, kai skirtingi žmonės turi tą patį tikslą.
– O kine? Ar esate kartu vaidinę kine?
Rasa: Kine susitinkame pirmą kartą. Nors drauge vaidinome Linos Lužytės filme „Amžinai kartu“, kino aikštelėje prasilenkėme.
Giedrius: Kine gali taip nutikti, kad vaidini lyg ir kartu, o tave ima ir iškerpa.
– Ką judu išskaitėte T.Lauciaus kino filmo „Paradas“ scenarijuje apie savo personažų porą?
Giedrius: Filme mes esame buvę sutuoktiniai. Kai išgirdau, kas vaidins kartu, atsidusau: „Uff, Rasa, viskas bus labai gerai.“ Man netgi darbo šiek tiek atkrito, aš žinau, kokia ji, kaip vaidina, pažįstu jos organiką.
Rasa: Aš jaučiausi panašiai. Prisimenu pirmą filmavimo dieną. Buvo nežmoniškas karštis – lauke 35 laipsniai, automobilyje, kuriame filmavome, – 55. Kondicionieriaus įjungti negali, filmavimui trukdo garsas.
Mudu abu verdame tame automobilyje, scena sudėtinga, daug teksto. Bet man su Giedriumi ramu, nėra jokių papildomų dirgiklių.
Giedrius: Apie šią sceną aš visada pasakoju žmonėms, kurie manęs klausia, kas yra kinas.
Kinas yra, kai 55 laipsniai karščio, tu negali įjungti kondicionieriaus, esi apsirengęs juodą kostiumą, sėdi apraizgytas mikrofonais, turi važiuoti tam tikru greičiu, per radijo stotelę režisierius tau duoda nurodymus, prie automobilio primontuota didžiulė labai brangi kino kamera, per ją nematyti kelio, o tu turi vaidinti atšalusius santykius.
Rasa: Gerai pasakei – atšalusius santykius. Tąsyk mes vykome į pirmąjį Bažnyčios teismą.
– „Parade“ daug lengvumo. Jūsų vaidmenyse – taip pat. Atrodo, kad vaidinti jums sekėsi labai lengvai. Gal net išvis nereikėjo?
Giedrius: Mums su Rasa tikrai nebuvo sunku, aš net jaudulio prieš kamerą nejaučiau. O tai ne visada pavyksta.
Aktorių atranka kine yra vienas svarbiausių dalykų, juk ir režisieriui turi būti patogu su aktoriais, ir aktoriams patogu su režisieriumi. Nes kinas – tai daug dienų buvimo kartu.
Rasa: Gal kažkam ir atrodo, kad nevaidini, esi atsipalaidavęs, tačiau aplink tave daugybė ribų pristatyta. Argi ne keista? Teatre, scenoje tarsi esi laisvesnis, natūralesnis, o vaidini nenatūraliai. Kino aikštelė sukuria visiškai nenatūralią aplinką, tau reikia laiko, jei tik jo turi, žinoma, kad apsimestum, jog viskas – čiki, čiki. Jei tik kastingas pavyksta, yra didžiulė laimė – reiškia, nebus jokių papildomų trikdžių.
Giedrius: Teatre kartais gali daryti ir savo scenas, na, Rasa, išsitraukime savo trečią scenos variantą. Kine taip nepasakysi. Štai, režisieriau, mes taip sugalvojome. Ne, kino aikštelėje turi viskas sutapti – mūsų ir režisieriaus požiūriai ir pojūčiai.
– Giedrius į kiną grįžta po trejų metų, Rasai komedijos irgi ne visai įprastos. Ar jūs priimate visus pasiūlymus filmuotis lietuviškame kine?
Giedrius: Esu atsisakęs nemažai pasiūlymų filmuotis komerciniuose filmuose.
Rasa: Turėjau ir aš keletą komercinių pasiūlymų, tačiau nebuvo tokio, kad būtų drąsu jį priimti. Jei scenarijus nepatinka, tarsi ir būtų galima diskutuoti su režisieriumi, tačiau režisieriai nediskutuoja. Scenarijus yra toks, koks yra.
Giedrius: Geras scenarijus yra aukso luitas. Neturime prabangos jų rinktis.
– Juozas Budraitis apie „Parado“ scenarijų pasakė: „Seniai tokio gero scenarijaus nesu turėjęs rankose.“
Rasa: Jei filmas juokingas, tai jis nebūtinai komercinis. Labai norisi, kad išnyktų tie vertinimai, – lietuviški filmai labai rimti, o jei komedija – tai jau komercija.
Turi lietuviai humoro jausmą? Turi. Ar gali lietuviai parašyti gerą scenarijų? Gali. Pastaraisiais metais matyti aiškus jaunosios kino kūrėjų kartos proveržis.
Giedrius: Kai kas nors paklausia, kaip filmas, dažnai numojama ranka – ai, toks lietuviškas. Bet kas čia blogo, kad lietuviškas? Juk yra prancūziškas kinas, yra skandinaviškas, yra serbiškas.
Tai kodėl negali būti lietuviško? Yra lietuviškas kinas. Ir jis tikrai geras.
– Gal bėda yra ta, kad esame linkę save nuvertinti? Ir būtinai – pabambėti.
Giedrius: Na, taip, nes Lietuvoje dangus toks... Pilkas. Viskas dėl dangaus. (Juokiasi.)
– Ar jūs buvote girdėję apie pagrindinę filmo temą – Bažnyčios teismą ir bažnytinės santuokos anuliavimo galimybę?
Rasa: Mano gera draugė turėjo tokios patirties. Iš jos pirmąkart ir išgirdau apie tokią galimybę.
Giedrius: Aš žinojau, kad šitaip išsiskirti labai sunku. Pats popiežius turi patvirtinti, kad santuoka anuliuojama.
– Ar jūs susituokę bažnyčioje?
Giedrius: Taip. Jeigu kada nors norėsiu skirtis, sunkiai pavyks – žmonos draugas yra kunigas, kuris dalyvauja Bažnytinio teismo darbe.
Rasa: Mes nesituokėme bažnyčioje. Iš tiesų filmas ne tik apie tai. Bažnyčios teismas mūsų herojams suteikia galimybę stabtelėti, atsisukti atgal ir pažiūrėti į save.
Giedrius: Atsisukti į praeitį, pažiūrėti atgal labai gražu, ypač kai supranti, kad daug dalykų buvo ne išgalvoti, o tikri. Užtat man labai patinka filmo pabaiga.
– Ar realiame gyvenime jūs draugaujate?
Giedrius: Draugaujam.
Rasa: Mes draugaujam. Visada, kai spektaklyje sutinku Giedrių, man pasidaro ramiau. Mes galime pasijuokti, pasišaipyti vienas iš kito, galime atsiprašyti, jei reikia.
Tai svarbu, kai tau nereikia galvoti – hm, ką jis čia norėjo pasakyti?
Giedrius gerai sako, kad apvažiavome pasaulį, vienas kitą matėme naktimis, paryčiais, rytais.
Giedrius: Artimą žmogų pažinsi kelionėje, o mes kelionėse daug laiko praleisdavome. Išvykdavome mėnesiui, pusantro, gyvendavome kitoje šalyje. Dvidešimt metų bendrystės yra labai daug.
