Pristatyti šią parodą autoriui padėjo klaipėdietė rašytoja ir profesionali psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė, kurios motina Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė taip pat krimto sprangią politinės kalinės duoną Sibire. J.Sučylaitė šiemet išleido eseistikos knyga „Gelmių šviesos“, iliustruotą R. Klimavičiaus grafika.
Tarp banalybės ir šventumo
Parodoje R. Klimavičiaus plastikos kūriniai nušvinta tarsi jo ankstesniųjų darbų tęsinys – menininko rankų palytėti paprasčiausi namų apyvokos daiktai netikėtai sužiba, įgyja kitokias prasmes, vedžioja žiūrovus sudvasintos tikrovės erdvėmis. Akivaizdu, jog jie siejami su žmogaus būsto jaukumu, šiluma, šviesa, gerosiomis ir blogosiomis namų dvasiomis ir tuo pat metu pulsuoja egzistencine įtampa.
„Mane visada jaudino sakralumo tema mene. Ją gvildenau suvokdamas, kad žmonės, galbūt patys to nežinodami, priversti, dvejintis, nuolat vinguriuoti tarp dviejų gyvenimo polių – banalios gyvenimo kasdienybės ir šventų dalykų. Menininkai savaip fiksuoja dvilypės dvasinės substancijos pėdsakus, juos aktualizuoja“, – kalbėjo parodos „Būti“ autorius.
Kūrėjas prisipažino, jog šiai parodai jį įkvėpė tėvo A. Klimavičiaus, kilusio iš Alytaus apskrities Varnagirių kaime gyvenusios ūkininkų šeimos, biografija. Sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo ištremtas į Sibirą. Iš ten kalinys pabėgo, grįžęs į gimtinę kurį laiką slapstėsi namuose, o paskui atsidūrė po karo ištuštėjusioje Klaipėdoje, kur tuomet saugesnio prieglobsčio, uždarbių ieškojo ne vienas represijų ir tremties kančias patyręs lietuvis.
Nežinojo, kad tėvas – kovotojas
Prieš kelerius metus uostamiesčio centre atnaujinant Tremtinių memorialą (projekto autorius – architektas Mantas Daušys) organizatoriai pasikvietė į talką ir R. Klimavičių. Aikštę, išklotą rieduliais su žmonių pavardėmis ir granito plokštėmis, kuriose išraižytas lietuvių tremčių žemėlapis, menininkas sugalvojo papuošti metalo plastikos kompozicija. Ieškojo senų geležinkelio bėgių, primenančių tautiečių keliones į Sibirą, bet niekur nesurado.
Kūrėjas sulaukė reikalą išmanančių žmonių pagalbos. Bendraudamas su tremtiniais prasitarė, kad jo tėvas Alfonsas irgi neišvengė KGB akes – įkalintas, paskui išvežtas į Vorkutą. Tuomet rezistentų organizacija, nieko nesakiusi kūrėjui, archyvuose susirado senas bylas. Netrukus R.Klimavičius sužinojo tai, ko nesitikėjo ir net ir nenutuokė, kad taip galėjo būti.
„Pasirodo, mano tėvas irgi buvo rezistentas - kovų už Lietuvos laisvę dalyvis. Stribų sučiuptas miške su ginklu rankoje, nuteistas kalėti ilgiems metams. Man ši žinia buvo didelė staigmena, nes tėvas sovietmečiu apie tai nieko nekalbėjo. Kaip ir kiti buvę partizanai jis tikriausiai baiminosi, kad bet kokie prisiminimai gali pakenkti vaikams. Jis visą gyvenimą dirbo krosnių meistru“, – įdomią savo šeimos istoriją prisiminė R. Klimavičius.
Menininkui įstrigo į atmintį kai kurie tėvo žodžiai: „Jis pasakojo, kaip žiemą kiaurus kalinių barakus košdavo lediniai vėjai. Kasnakt mirdavo po tris keturis žmones, tada tvirtesni vyrai sustingusius kūnus išnešdavo ir kraudavo kaip malkas kitoje patalpoje".
Vorkutoje išgyvenęs lietuvis prisimindavo vadinamąją pelų duoną, buvių lupenas, kurias valgydavo kaliniai, kad išgyventų. Namuose skiepijo pagarbą duonai, nuo stalo į saują subraudavo kiekvieną nubyrėjusį trupinį.
Tikrovės paieškos kasdienybėje
Parodoje svečiai išvydo ant stalo padėtą ruginės duonos kepalą, galėjo jos atsilaužti. Šalia eksponuojamas vaikystės prisiminimų sužadintas R.Klimavičiaus darbas – iš granito iškaltas kepalas „Akmeninė duona“.
Meno bibliotekoje ant sienos lyg samurajų kardai išdėlioti seni aprūdiję dalgiai iš kaimo sodybų – materialios kasdienybės ir keistų paradoksų metafora. Tai jau balansavimas tarp gyvybės ir mirties.
Pats R.Klimavičius tvirtina, jog tai – tik žaidimas, versijos, ieškant atsakymų į egzistencinius klausimus, kūrėjo siekis, pasitelkus visiems atpažįstamus daiktus, žvelgiant į neaprėpiamus žmogiškosios būties horizontus, atskleisti šventumo ir vulgarių kasdienybės fantomų persmelktą gyvenimo tikrovę.
Ne tik šias, bet ir kitas menininko postmodernistines kompozicijos puošia mistiniai ženklai, šventraščių citatos, priesakai, fotografijos iš senų albumų. Kai kurias jis padovanojo parodos rengėjams ir svečiams.
Tikrovės paieškos kasdienybės tėkmėje atsispindėjo ir kitose plačią vaizduojamojo meno žanrų ir technikų paletę įvaldžiusio R.Klimavičiaus kūrybos parodose „Kasdienės mūsų duonos“, „Laikas“, „Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai“.
Pastarojoje parodoje pristatoma klaipėdiečio menininko grafika, papuošusi naujausią J.Sučylaitės knygą „Gelmių šviesa“. Vienas mažosios plastikos darbas, skirtas autorės šviesios atminties motinai A.Konaverskytei-Sučylienei, kuri, kaip R.Klimavičiaus tėvas, perėjusi visas Sibiro gogotas, atspindi šios moters gyvenimą.
KGB spąstuose įstrigo ir poezija
“Mano mama kilusi iš Panevėžio, studijavo Vilniaus universitete. Kartą su drauge ji vaikštinėjo po Katedros aikštę, žvelgė į Gedimino bokšte plazdančią Lietuvos TSR vėliavą ir prasitarė, kad senoji trispalvė buvo gražesnė. Tų žodžių užteko, kad antrakursė studentė patektų į KGB spąstus”, – pasakojo J.Sučylaitė.
R.Klimavičiaus plastikos darbas metaforiškai primena poetiškos A.Kanoverskytės-Sučylienės sielos proveržius, jos likimą, polinkį į kūrybą – tai medinė dėžutė, kurioje guli dukters pastangomis išleista, juodu kaspinu perrišta politinės kalinės atsiminimų ir eilėraščių rinktinė „Pilnas ilgesio gyvenimas“.
Prisiminimų dėžutės viršuje menininkas įkomponavo iškalbingą simbolį – sovietinius pelėkautus, į kuriuos jaunystėje dėl kelių ištartų žodžių buvo įkliuvusi, bet nepalūžusi J.Sučylaitės motina. Užrašyta ir knygos autorės pavardė.
Knyga „Gelmių šviesa“ – bendras iš politinių kalinių šeimų kilusių menininkų kūrinys. J.Sučylaitė parašė jautrius ir gilius tekstus, o R.Klimavičius juos savitai interpretavo – sukūrė trisdešimties įspūdingą grafikos lakštų ciklą.
J.Sučylaitė šioje knygoje apmąsto Stasio Jonausko, Leonardo Andriekaus, Henriko Nagio, Edmondo Kelmicko, Edmundo Janušaičio, Vytauto Mačernio, Elenos Mezginaitės ir kitų poetų kūrybą. Į ją sugulė ne visi R.Klimavičius darbai. Laisvai intrepretavęs tekstus menininkas svajoja išleisti atskirą grafikos reprodukcijų aplanką.
Knygoje – autorės sielos biografija
„Poezija stiprina širdies virpesius, gaivina pamirštas patirtis, padeda atskleisti savosios sielos biografiją, tuo pati ne kartą įsitikinau. Tik eilėraščiai mane gelbėjo nuo liūdesio, vadavo nuo nykios tuštumos jausmo išėjus į nebūtį artimiems žmonėms, gydė, ramino, žadino šviesius prisiminimus, ypač per pandemiją, kai rašiau šią knygą“, – kalbėjo ne tik beletristė, bet ir praktikuojanti psichioterapeutė J.Sučylaitė.
“Ji rašo apie save, kitų poetų eilėraščiai autorei – tik atspirtis leistis į kelionę savosios sielos labirintais, kalbėti apie savo gyvenimą, skaudulius, išgyvenimus, patirtį. J.Sučylaitės tekstai – ne nuoskaudų aižymas, atminties ravėjimas, o šviesos ir gėrio paieškos, praturtintos daugiaprasme R.Klimavičiaus grafika”, – pristatydama kūrėjų duetą pažymėjo parodos “Būsiu” kuratorė bibliotekininkė Birutė Skaisgirienė.
J.Sučylaitės knyga – ne vadovėlis, ne profesiniai psichoterapeutės užrašai. Ji skirta žmonėms, kurie sieja savo egzistenciją ir poezija. Meno kalba, pasak autorės, neperteiksi to, kas neišjausta, neišgyventa. Apie savąją patirtį ji kalba atvirai ir paprastai, perteikia ją poetiniu vaizdu, metafora, ragina vaduotis nuo vidinių demonų.
„Man pabodo populiarių psichologijos išminčių graudenimai vadovautis vien racionalumu, šaltu protu, nematant pasaulio visumos vaizdo. Panorau giliau pažvelgti į sudėtingą jausmų pasaulį, į skaudžių išgyvenimų tamsą, į ją srūvančią šviesą. Ne apsinuoginti, o per savuosius jausmus ir patirtį kalbėti apie universalius dalykus“, – teigia Klaipėdos universiteto profesorė, dar vadovaujanti ir Lietuvos biblioterapijos asociacijai J.Sučylaitė.
