Į 41 meno įstaigą buvo galima vykti nemokamu autobusu, o iki jo maršruto stotelių už dyką niekas neveža. Nors nemažai galerijų įsileido nemokamai, kitose įėjimas liko mokamas. Dar vienas kuriozas – meno erdvių darbo laikas skiriasi, kai kur durys sekmadieniais užrakintos.
Akcija „Su-menėk“ Vilniuje rengiama ne pirmus metus, tačiau tik šįmet nutariau dalyvauti meno programoje. Apie ją sužinojau važiuodama viešuoju transportu, nes daugelio maršrutų autobusuose ir troleibusuose sukasi „Su-menėk“ reklama: ekranuose nurodomos galerijos su adresais, stotelių pavadinimai.
Į pirmą išvyką išsiruošiau vasario 11-ąją, nors lauke krito šlapdriba. Tokiu oru šeimininkas net šuns pasivaikščioti nevestų, bet aš pasiryžau nukakti į artimiausią meno įstaigą – Nacionalinę dailės galeriją.
Kad netektų šlapti, keletą stotelių pavažiavau autobusu, taip pat reklamavusiu „Su-menėk“, nepažymėjusi bilieto. Ir tik kai apžiūrėjusi tarpukario Lietuvos meno kūrinius išėjau iš galerijos ir išvydau spalvingą autobusą, kurio priekyje švietė užrašas „Su-menėk“, supratau, kad tik juo galiu važiuoti nemokamai.
Gerai, kad vykstant į parodą nebuvo kontrolierių, nes vargu ar jie būtų pasigailėję, kad nesupratau akcijos taisyklių.
Nors vasario 12 dieną, sekmadienį, nutariau tęsti žygį per meno įstaigas, „Su-menėk“ autobuso negaudžiau. Per daug sudėtinga pasirodė suderinti maršrutą, kad būtų patogu persėsti iš vieno autobuso į kitą.
Sunku perprasti, kokia prasmė į meno projektą įtraukti autobuso maršrutą, jei daugiausia galerijų susitelkusios Senamiestyje, o dauguma lankytojų gyvena miegamuosiuose rajonuose. Patyriau, kad po Senamiestį patogiausia vaikščioti pėstute. Be to, viešasis transportas nepriveža prie galerijų ir muziejų durų – iki šių įstaigų vis vien reikės paėjėti.
Tik MO muziejus yra prie pat tokio pat pavadinimo stotelės, tad keli žingsniai, ir viduje. Sekmadienio popietę ši meno erdvė dūzgė nuo šeimų su vaikais erzelio. Bet tai netrukdė susikaupti apžiūrint parodą „Susitikimas, kurio nebuvo“, nes MO ir „Van Abbemuseum“ (Nyderlandai) muziejų kolekcijų kūriniai kaipmat prikaustė dėmesį, o galvoje sukosi paveikslų padiktuotos mintys.
Išėjus iš šios parodos norėjosi apžiūrėti kitus meno kūrinius artimiausiose galerijose, tačiau net kelių jų durys buvo užrakintos. „Su-menėk“ akciją tądien teko baigti.
Kur logika į projektą įtraukti įstaigas, jeigu jos dirba skirtingu metu? Akcijoje dalyvaujančios meno erdvės galėjo pasistengti suderinti darbo laiką, kad lankytojai neliktų it musę kandę.
Vasario 17-osios, penktadienio, „Su-menėk“ išvyka buvo sėkmingesnė, nes surinkau 9 akcijos antspaudus. Pasisekė dėl to, kad geriau išstudijavau meno įstaigų darbo laiką ir pagal tai susidariau maršrutą.
Tiesa, pasitaikė vienas nesusipratimas, kai nepatekau į tame pačiame pastate Latako g. 3 esančias skirtingas parodas, nes salių darbo laikas skyrėsi. Todėl apžiūrėjau tik Vilniaus grafikos meno centre eksponuojamą Jolantos Mikulskytės ekspoziciją „Už paviršiaus“, o pirmame aukšte tik paklebenau galerijos „Editorial“ durų rankeną. Antrąkart į tą patį objektą neinu, jei nepavyko patekti iš pirmo karto.
Tik toks tądien buvo menkas nuostolis, dėl kurio labai neišgyvenau, nes sąrašas ilgas, turėjau, kur nueiti ir paganyti akis.
Nors oras buvo lietingas, pasivaikščioti vis vien sveika – tądien pėsčiomis Senamiestyje apėjau 9 parodas ir grįžau namo įveikusi 8,66 kilometro. Savijauta gera, o geriausią įspūdį paliko Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus paroda „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ bei tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: vietos atmintis“.
Įspūdinga buvo ir tai, kad šio muziejaus parodų salėse tuo metu buvau vienintelė lankytoja, galėjau pasijusti kaip filmo „Vienas namuose“ scenoje, jei ne neįkyrus darbuotojos žvilgsnis į ekspozicijų sales. Ji iš mandagumo iš pradžių papasakojo, nors turbūt to daryti ir neprivalėjo, apie eksponatus ir paliko mane vieną ramiai visko apžiūrėti.
Šurmulio galerijose neišvengiau kitą dieną, vasario 18-ąją, šeštadienį, nors orų prognozės buvo apgailėtinos: iš cepelinų spalvos debesų lijo. Be skėčio – niekaip, nors meno įstaigos Užupyje netoli viena kitos.
Būtent Užupyje, neretai vadinamame Vilniaus Monmartru, patyriau daugiausia įspūdžių vien dėl to, kad pagrindinėje gatvėje viena šalia kitos rikiuojasi skirtingos meno galerijos. Išėjęs iš vienos patenki į visai kitokią menišką erdvę, užpildytą nesikartojančių idėjų.
Užupis nuo seno garsėja kaip menininkų rajonas, todėl meno gerbėjai ir be jokių akcijų beveik visada žino, kur ir kokia įdomi paroda vyksta. Sakyčiau, Užupiui nereikia net stengtis, kaip prisikviesti žiūrovų per „Su-menėk“ mėnesį.
Meno gurmanai, ir nebūtinai tik jie, aktyviai visus metus seka parodų pasikeitimus. Tad nenuostabu, kad ir meniškais vasario savaitgaliais Užupio meno įstaigose sutikau būrius žmonių: nuo jaunų iki senjorų. O Jono Meko vizualiųjų menų centre prie eksponuojamų jo šeimos (tėvai, seneliai, dėdė) nuotraukų stendo net teko palaukti eilėje, kol susidomėjusieji apžiūrės ir pereis prie kito.
Bet buvo verta neskubėti, nes iš Semeniškių (Biržų r.) kilusio ir gimtinėje palaidoto JAV filmų kūrėjo J.Meko (1922–2019) gyvenimas kupinas įdomių istorijų.
Įspūdžių vedama kilau aukštyn Užupio gatve praverdama kitų galerijų duris, nes iš vakaro buvau kruopščiai išnagrinėjusi jų darbo laiką ir susidariusi maršrutą. Juk norėjau vienu išėjimu kuo daugiau pamatyti.
Pastebėjau, kad ir kiti parodų lankytojai Užupyje laikėsi tokios pat taktikos.
Tik ne visiems galbūt pakako jėgų ar noro nueiti iki Užupio gatvės pabaigos ir tęsti kelionę pėsčiomis iki Polocko gatvėje, naujų namų kvartale, esančios galerijos „The Room“. Todėl jaukioje erdvėje viena, niekur neskubėdama, apžiūrėjau Arūnės Tornau parodą „Svetimkūniai“.
Šią ekspoziciją norėjau pamatyti ne vien dėl to, kad į „Su-menėk“ lankstinuką gaučiau dar vieną antspaudą, o dėl to, kad pažįstu šią dailininkę ir senokai nebuvau mačiusi jos kūrybos. Tąkart vėlgi buvau sužavėta, kaip ir visu vilnietiškojo Monmartro menu, kurį išvydau drėgną ir niūrų vasario šeštadienį.
Užupyje tądien lyjant lietui pėsčiomis sukoriau 3,39 kilometro, bet iš senokai nelankyto menininkų rajono širdyje išsinešiau saulėtą nuotaiką.
Trys valandos galerijose neprabėgo veltui – susipažinau su man naujais autoriais, pajutau, kuo alsuoja šiuolaikinis menas, ir pasportavau, nes pasivaikščiojimą suderinau su kūrybos pažinimu.
Liko paskutinis žingsnis – nufotografuoti lapą su antspaudais, nusiųsti nuotrauką akcijos rengėjams ir gauti prizą. Sąlygą aplankyti daugiau nei 20 galerijų įvykdžiau, tad viltis sulaukti staigmenos įsižiebė.
