Fotografas buvo žinomas Lietuvoje ir pasaulyje kaip portretų meistras, poetinių fotografijų kūrėjas, foto reporteris, kurio daugybė nuotraukų skelbtos periodinėje spaudoje ir įvairiuose fotografijų albumuose, meno, grožinės literatūros ir enciklopediniuose leidiniuose.
2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.
Žinomas už surengtas foto parodas ir dalyvavimą įvairiuose konkursuose, kuriuose yra pelnęs apdovanojimų Lietuvoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, JAV, Ispanijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Turkmėnijoje, Azerbaidžane.
Fotografas, žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas, knygų autorius ir iliustratorius Algimantas Žižiūnas gimė 1940 m. Kaune Onos Rozenbergaitės-Žižiūnienės ir Kazimiero Žižiūno šeimoje. Abu tėvai kilę iš Anciškio Kėdainių rajone. Rozenbergų šeimos namas dar tebestovi šiame miestelyje prieš bažnyčią. Algimantas Žižiūnas baigė Anciškio pradinės mokyklos I klasę ir šiame ramiame kampelyje praėjo jo vaikystės vasaros pas močiutę Kotryną Rozenbergienę ir dėdę Antaną Rozenbergą.
Tėvas Kazimieras Žižiūnas žuvo 1941 m. birželio sukilimo metu, palaidotas bendrame kape buvusiose senosiose miesto kapinėse Kauno centre. Motina Ona Rozenbergaitė-Žižiūnienė liko viena su dviem mažamečiais vaikais Genovaite ir Algimantu. 1951–1959 m. mokėsi Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje, kur baigė 8 klases.
1956–1957 m. dalyvavo Kauno Vėlinių įvykiuose, buvo keletą dienų įkalintas, tardomas. Jam išėjus į laisvę, KGB „priežiūros“ šleifas lydėjo jį visą sovietmetį.
1959–1960 m. dirbo Radijo matavimo technikos mokslinio tyrimo institute pagalbiniu darbininku, kartu 1959–1960 m. vakarais mokėsi Kauno 8-ojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. 1963 m. baigęs Kauno maisto pramonės technikumą, pagal paskyrimą dvejus metus dirbo Anykščių vyno gamykloje.
Vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, technikume pradėjo fotografuoti. 1963–1970 m. gyveno Anykščiuose, čia pradėjo žurnalisto ir fotomenininko kūrybinį kelią. 1963–1965 m. jis buvo Anykščių vyno gamyklos Pilstymo cecho meistras, 1965–1969 m. dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju.
Dirbdamas Anykščiuose, šalia tiesioginių pareigų, užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose, suorganizavo pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą.
1965–1973 m. neakivaizdžiai studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. 1969–1970 m. dirbo savaitraščio „Liaudies sargyboje“ literatūriniu darbuotoju. 1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių ir iki mirties gyveno sostinėje. Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, „Dialogas“, dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Mokykla“. Iki 2007 m. aktyviai dalyvavo žurnalistinėje veikloje, taip pat kaip fotomeno kūrėjas.
Bendradarbiavo su žurnalais „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Girios“, su laikraščiais „Tiesa“, „Žalioji Lietuva“, „Literatūra ir menas“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“ ir daugelį kt., taip pat su JAV lietuvių laikraščiu „Draugas“.
1986 m. suvaidino fotografą A. Grikevičiaus politiniame detektyve „Vilkolakio pėdsakai“.
1988–2020 m. surengė daugiausia parodų iš ciklų „Veidai ir mintys“; „Anciškis – Lietuvos vidurys“; „Mano vizijų moterys“. 2005 m. kultūros ministro įsakymu suteiktas meno kūrėjo statusas.
2009–2015 m. padovanojo Lietuvos valstybei savo viso gyvenimo darbą – asmeninį fotografijų ir negatyvų archyvą, kurį sudarė apie 1 mln. negatyvų ir didelės vertės dokumentinių ir meninių nuotraukų, tarp kurių ir 1500 vnt. kolekcija „Veidai ir mintys“ (su dar vidutiniškai kiekvieno portretuojamojo 5 nuotraukų variantais), kuri buvo kurta daugiau kaip 30 metų (saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, Fotodokumentų skyriuje).
Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys.
Fotomenininkas yra laimėjęs du aukso medalius sąjunginėse parodose ir vieną sidabro tarptautinėje fotoparodoje „Žena-88“ („Moteris-88“) Čekoslovakijoje bei turi per 50 kitų apdovanojimų. 2000 m. gegužės 4 d. pripažintas antrosios turizmo ir kelionių fotografijų iš viso pasaulio parodos W.W.T.PH.’99 nugalėtoju ir jam suteiktas parodos majoro vardas. 2005 m. lapkričio 11 d. kultūros ministro įsakymu suteiktas meno kūrėjo statusas.
2006 m. spalio 23 d. Vengrų ambasados Lietuvoje kartu su kitais 10 Vėlinių įvykių dalyvių buvo apdovanotas Padėkos raštu už dalyvavimą 1956 m. revoliucijoje ir laisvės kovose Vengrijos sukilimo 50-ųjų metinių proga, kadangi buvo 1956 m. Kauno Vėlinių įvykių dalyvis. 2014 m. suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas.
2015 m. apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. 2015 m. įteiktas LR kultūros ministerijos padėkos raštas už ilgametį kūrybinį kelią ir profesijos puoselėjimą, nuotraukose įamžintą kultūros istoriją, indėlį į Lietuvos fotografiją.
Paskutinė paroda – Anykščiuose
A.Žižiūno gimtadienio proga pernai sausio mėnesį Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre surengta jo fotoparoda „…neišėjusiems sugrįžti“ iš neišsenkančio ciklo „Veidai ir mintys“, kuriame portretai su mintimis įvairių meno, mokslo, politikos, kultūros žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Visi fotografijų herojai gimę emigracijoje arba tėvai iš Lietuvos išsivežė mažus. Parodos pavadinimui parinkti šviesaus atminimo žurnalisto Romo Sakadolskio žodžiai.
Prie Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvio žurnalisto, radijo stoties „Amerikos balsas“ vedėjo R.Sakadolskio 1989 m. portreto užrašyti jo žodžiai: „Besiklausant Sibiro tremtinių dainų Vilniaus Alumnate, prisimena išeivijos prozos meistro Mariaus Katiliškio romanas „Išėjusiems negrįžti“, Vokietijoje gimusiam, anapus Atlanto užaugusiam lietuviui netolimoje ateityje gali tekti savęs paklausti – neišėjusiam sugrįžti?“
A. Žižiūno darbas išskirtinis dėl autoriaus entuziazmo, pastangų – atkaklus fotomenininkas su fotografuojamu žmogumi susitikdavo ne vieną kartą, o keletą, kol puikų portretą papildydavo nuoširdus ir prasmingas autografas.
