„Compose Me“ (liet. „Sukurk mane“) yra debiutinis albumas, įrašytas ansamblio „Classic+“ narių: operos solistės Julijos Karaliūnaitės, pianistės Simonos Zbarauskaitės, arfininkės Viktorijos Smailytės ir akordeonininkės Agnės Dūkštaitės. Atlikėjos kartu muzikuoja nuo 2017 m.
Tai – unikalios sudėties ansamblis, kuris nuolat rengia įvairias programas, neapsiribodamas vieno stiliaus ar žanro muzika. Atlieka šiuolaikinę muziką, skatina naujų kūrinių sukūrimą. Muzikės yra respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatės, koncertuojančios Lietuvoje ir užsienyje, klausytojus kasmet džiuginančios naujais koncertais. Netradicinė ansamblio sudėtis suteikia galimybę eksperimentuoti, išnaudojant plačias instrumentų galimybes.
Šis jų išleistas muzikos albumas „Compose me“ yra naujausias bendras kūrybinis darbas, kuriame rado vietos originalūs talentingų lietuvių moterų kompozitorių – Godos Marijos Gužauskaitės, Beatos Juchnevič, Monikos Sokaitės, Rūtos Vitkauskaitės bei Viltės Žakevičiūtės kūriniai, sukurti būtent ansambliui „Classic+“.
Apie tai, kaip vyko kūrybinis procesas, kokie kūriniai pateko į vinilinę plokštelę bei ko galima tikėtis pristatymo renginyje, muzikologei Vaidai Urbietytei papasakojo ansambio „Classic+“ narės ir šiam kolektyvui muziką rašiusios kompozitorės.
– Kaip susiformavo jūsų kolektyvo sudėtis, kuri yra išties nestandartinė?
Simona Zbarauskaitė. Galutinė ansamblio sudėtis susiformavo 2017 m., kai ruošėme programą Kultūros nakties renginiui Valdovų rūmų kieme. Norėjosi sukurti programą, kurią puoštų įvairiausi tembrai, sąskambiai, garsiniai efektai, o fortepijonas arfa bei akordeonas tai gali padaryti su kaupu. Iki tol keletą metų koncertavome trise su Julija ir Viktorija.
Julija Karaliūnaitė. Labai seniai svajojau muzikuoti su tokiu ansambliu, kuris pasižymėtų tembrų įvairove. Šito ieškojau, o juk dažniausiai tai, ko ieškome, po truputį gyvenime atsiranda. Taip ir su „Classic+“ susiformavimu. Viskas kūrėsi natūraliai, o dabar labai džiaugiuosi rezultatais. Galime atlikti nuo klasikos iki šiuolaikinės muzikos ir viskas skamba turtingai tiek garso, tiek spalvų prasme.
– Kokia programos, esančios albume atsiradimo istoriją. Kodėl programa tokia moteriška?
S.Z. Pamatėme, kad programoje turime nemažai moterų kompozitorių kūrinių, tuomet kilo idėja išleisti tik lietuvių moterų kompozitorių albumą, taip dar labiau sustiprinant jų padėtį šioje profesijoje. Labai džiugu, kad padėtis keičiasi į gerąją pusę ir dažniausiai moterims jau nebereikia įrodyti, kad jos yra vertos lygiai tiek pat kaip ir vyrai. Keli kūriniai buvo anksčiau sukurti mūsų ansambliui, o keletas jų buvo užsakyti specialiai šiam albumui.
Beata Juchnevič. Esu labai dėkinga ansambliui "Classic+" už galimybę sukurti kūrinį tokiai netradicinei sudėčiai, nes nė nebūčiau pamaniusi apie tokį instrumentų derinį. Sunkumas tikriausiai ir buvo būtent dėl ansamblio sudėties – ieškojau būdų sujungti šiuos keturis instrumentus.
Džiaugiausi gavusi galimybę grįžti prie visiškai sonorinio komponavimo, tuo metu kurį laiką kūriau kiek nuosaikesnę muziką, tad grįžimas prie kitokios notacijos, naujų instrumentų triukšmo artikuliacijų analizės, dramaturgijos grafinių vaizdų piešimo sugrąžino mane į šį garsų pasaulį, kurį buvau kiek apleidusi. Buvo įdomu kurti tekstą kūriniui, bandžiau sukurti siurrealistinę istoriją. Ir, žinoma, darbas su atlikėjomis sušildė širdį, labai smagiai bendradarbiavome.
Rūta Vitkauskaitė. Mano kūrinio „Rūta čiūta“ atsiradimo istorija yra labai ilga ir prasidėjo prieš kelerius metus. „Classic+“ narės Julija ir Simona suorganizavo bendradarbiavimo stovyklą, į kurią atvyko keli kompozitoriai. Visi intensyviai dirbome ir būtent šiame darbo procese sugalvojome, kad kiekvienas iš mūsų sukurs kūrinio dizainą-idėją.
Mes su Julija daug kalbėjome apie užkalbėjimus, kurie buvo jos idėja. Labai domiuosi visokiais mistiniais dalykais, pradėjau studijuoti garsažodžius, žodžius, kurie turi stiprų muzikinį poveikį ir pasąmoninę prasmę. Įdomu buvo sužinoti, kokią prasmę senovėje turėjo žodis Rūta.
Dainose, kurios galėtų būti gydomosios, dažnai sutinkamas junginys rūta čiūta. Ir augalas rūta yra labai stiprus antibiotikas, daug naudojamas senovės medicinoje. Būtent dėl to ir atsirado „Rūta čiūta“. Norėjosi, kad tai būtų intensyvus kūrinys, mes su Julija suimprovizavome.
Ilgą laiką buvau jį pamiršusi, kol vieną dieną Julija kreipėsi į mane dėl kūrinio užsakymo albumo leidybai. Pamenu, užsiminė apie tendenciją balsui rašyti lyrinius kūrinius ir priminė kūrinį, kurį kartu buvome suimprovizavusios. Paklausiau išlikusį įrašą, kupiną džiaugsmo ir energijos, man tai labai patiko. Būtent iš to eskizo parašiau visą kūrinį.
Man labai norėjosi, kad jis turėtų gydomąjį poveikį žmogui, sukeltų adrenaliną. Tikrai nuoširdžiai siūlau visiems pasiklausyti, ypač jei sergate, prastai jaučiatės ar reikia gerojo adrenalino gyvenime, kuris pradės kraujotakai ir išsklaidys visas ligas.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti? Ir su kokiais džiaugsmais?
S.Z. Pirmiausia koją pakišo pandemija, tad teko nemažai darbų atidėti, nebuvo galima rengti repeticijų, susitikti, nepavyko įgyvendinti kitų projekto etapų. Kelios pandemijos bangos sutrukdė jau ir patiems įrašams, teko ne kartą juos nukelti. Be to, mažesnis finansavimas neleido įgyvendinti kai kurių sumanymų, pavyzdžiui, užsakyti dar vieno kūrinio albumui ar išleisti didesnį kiekį vinilo plokštelių.
Nepaisant šių trukdžių, idėja niekada neleido pasiduoti, tikėjimas vedė į priekį ir galutinis rezultatas vis dėlto pranoko lūkesčius atnešdamas džiaugsmo į širdį ir motyvacijos kurti toliau.
– Kokia jūsų, kaip menininkių, pagrindinė misija leidžiant šį albumą/ rašant kūrinį?
S.Z. Nuolat priminti, kad moterų kūryba yra reikalinga, svarbi ir būtina. Norėčiau, kad visuomenė judėtų į priekį ir neliktų sustingusi laike.
J.K. Man asmeniškai labai smagu suburti žmones, kartu kurti, sukurti terpę sau ir kitiems išreikšti save, nes pati dažnai turiu daug idėjų. O su „Classic+“ labai daug kūrybos – programos parinkimas, koncertų režisūriniai sprendimai, įvaizdis.
Su šiuo ansambliu jaučiu daug saviraiškos laisvės. Taip pat dažnai kūrinius aranžuojame pačios repeticijų metu, nes tokiai sudėčiai kūrinių tiesiog nėra. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad dabar turime naujai sukurtų kūrinių būtent mūsų ansambliui, kurie pateko į albumą.
Viltė Žakevičiūtė. Rašydama šį kūrinį nesitikėjau sulaukti vinilinės plokštelės. Kūriau žinodama ansamblio iniciatyvą – pristatyti jį koncerte. Kiekvieną kartą kūrybinis procesas vis kitoks, savaip įdomus, su tam tikrais iššūkiais.
Šiuo konkrečiu atveju iššūkis buvo netipinė ansamblio sudėtis. Pagrindinė misija kuriant kūrinį, manau, yra atliepti idėją, kilusią dar prieš pradedant fiziškai kurti. „Sukurk mane“ atveju norėjosi atskleisti puikaus poetinio Juditos Vaičiūnaitės teksto grožį.
Beata Juchnevič. Manau, jog neturiu tam tikros specifinės misijos, tiesiog kuriu, muzikuoju, nes man pačiai patinka. Mano galvoje knibžda įvairių idėjų ir negaliu ramiai gyventi tol, kol jų neišpildau.
Prisimenu, kaip per specialybės egzaminą dėstytojai pasakė, kad mano kūryba yra tamsi, bet neapsunkina, o, atvirkščiai – išlaisvina. Tai man labai įsiminė. Tad jeigu bent vienam žmogui mano kūryba padeda atsakyti į jam svarbius klausimus arba palengvina būtį, jaučiuosi be galo laiminga.
R.V. Aš kaip kompozitorė į muziką žiūriu labai rimtai. Manau, kad muzika nėra vien pramoginis dalykas, ji yra kur kas sudėtingesnis, įvairialypiškesnis reiškinys, kuris gali stipriai turėti didelės įtakos būties ir gyvenimo supratimui. Ji gali padėti išmokti gyventi harmoningai su savimi ir aplinka, suprasti aplinkinį pasaulį ir savo paties vidų.
Manau, kad muzika yra aukščiausias mokslas, kuris gali sąmoningai ir pasąmoningai paveikti žmones, sąlygoti gyvenimą, gerovę, fizinę ir psichologinę sveikatą. Mano misija yra studijuoti muziką labai giliai ir savo atradimus perteikti auditorijai įvairiomis formomis, svarbu, kad informacija, kurią sudedu į muziką, būtų paveiki.
– Kaip jums pavyksta susitarti dėl kūrinių interpretacijos? Dažnai kolektyve būna vienas ar du lyderiai, kurie tarsi viską diktuoja. Kaip yra jūsų atveju?
J.K. Kartais tenka pasiginčyti. Idėjiniai varikliai esame mes su Simona. Dėl muzikinės interpretacijos ir atlikimo kokybės išskirčiau Agnę, ji yra preciziškiausia šiuo atžvilgiu ir visada įsiklausome į jos nuomonę.
Viktorija yra kaip vėjo gūsis, kuris savo netikėtu pasiūlymu gali staiga viską pakreipti kita linkme arba bent jau pažiūrėti į situaciją visai kitu kampu. Jeigu kambaryje yra keturi kampai, tai ji dažniausiai suras penktą. (Juokiasi.)
S.Z. O man atrodo, kad kūrybiniame procese visada dalyvaujame lygiavertiškai. Dėl to labai džiaugiuosi, nes nereikia būti nei mokytoju, nei auklėtiniu. Man labai svarbu, kad visos turėtume galimybę siūlyti, diskutuoti, pritarti, priimti kito pasiūlymus, o gal priešingai, kaip sakė Julija, pasiginčyti. Bet visa tai yra neišvengiama proceso dalis, kuri tik augina.
– Ar techniniai įrašų realizavimo momentai neatima daug laiko ir nenukreipia jūsų dėmesio nuo pačios meninės idėjos?
J.K. Pasakysiu taip – labai džiaugiausi, kai įrašai baigėsi. (Šypsosi.) Tai – sunkus darbas. Kam bent kartą teko įrašyti albumą, puikiai supras. Dabar labai laukiu saldžių vaisių – susitikimo su klausytojais albumo pristatymo koncerte, kuris įvyks šeštadienį nuostabioje „Organum“ salėje.
S.Z. Prisipažinsiu, labai sunku suderinti techninę organizavimo ir kūrybinę dalį. Bet kai yra tikslas, noras įgyvendinti idėjas, atsiranda jėgų viskam. Smagu, kad meninė dalis dėl to nenukenčia.
– O kaip sekėsi bendradarbiauti su kompozitorėmis įgyvendinant jų idėjas?
S.Z. Puikiai. Nebūtų galima labiau džiaugtis komfortišku bendravimu. Visas procesas vyko tikrai sklandžiai, paprastai, o tai kasdien džiugino, neleido nuleisti rankų ar pasiduoti iškilus sunkumams. Moterų draugystė ir vienybė mus dar labiau stiprina ir įkvepia judėti, pasitikėti ir tikėti.
Manau, kad sukūrėme šaunų, įdomų, įvairiabriaunį albumą, kurio labai trūko šiuolaikinės akademinės muzikos pasaulyje.
Agnė Dūkštaitė. Žavu tai, kad visos kompozitorės turi savitą kūrybos ir bendradarbiavimo būdą. Bet visais atvejais tarpusavyje derėjo kompozitorių kruopštumas ir jų paliekama laisvė atlikėjų interpretacijai, o tai šiam procesui suteikė visapusiško kūrybiškumo.
– Kodėl pasirinkote vinilo formatą?
S.Z. Dėl labai paprastos priežasties – CD niekas nebeturi kur klausyti. (Šypsosi.) Asmeniškai man vinilinė plokštelė turi kur kas didesnę išliekamąją vertę negu kitos laikmenos. Vien plokštelės paėmimas į rankas sukelia daug nepakartojamų emocijų, džiaugsmo. Žinoma, tai daug brangesnis malonumas, bet tikrai vertas rezultato.
– Kaip jūs manote, kokios muzikos reikia šiuolaikiniam klausytojui, kuris dažnai užduoda egzistencinius klausimus? Kokia muzika padėtų jam į tai atsakyti?
S.Z. Nedrįsčiau teigti, kad konkreti muzika padeda atsakyti į egzistencinius klausimus. Tai labai priklauso nuo asmenybės ir nuo jam iškylančių klausimų.
Kartais bangų ošimas ar svirplių čirškėjimas gali nuraminti sielą. Arba kelionių metu po Tolimuosius Rytus išgirstos vienuolių mantros atsako į klausimus, kurie kelia nerimą... Net nežinau. Juk tyla dažnai yra tai, ko mes taip išsiilgstame, ypač šiandieniniame triukšme.
V.Ž. Man asmeniškai muzika į klausimus neatsako, tačiau atveria prasmes ir sutelkia mintis mąstyti apie įvairius dalykus. Būties klausimai begaliniai. Manau, kad atsakymų paieškoms neužtektų gyvenimo.
Šiuolaikiniam klausytojui, ko gero, svarbu muzikoje išgirsti kažką artima jam pačiam. Kiekvieno skoniai skirtingi, bet muzikos be galo daug. Svarbiausia turbūt klausytis kuo daugiau įvairios muzikos, nebūtinai tos, kurią labiausiai mėgsti. Galbūt toks savitas grūdinimasis ir galėtų pagelbėti, plėsti akiratį.
Manau, muzikos tiesiog reikia. Kuo įvairesnė, tuo įdomiau.
B.J. Mano manymu, muzikos reikia kuo įvairesnės, o žanras, stilius, paprasta ar sudėtinga, sena ar nauja yra visai nesvarbu. Aš, pavyzdžiui, sunkesniais gyvenimo tarpsniais kartais atsakymus randu ne akademinėje, bet popmuzikoje, kuri dažnai nurašoma kaip lėkšta ar primityvi, arba mėgstamų metalo grupių kūriniuose.
A.D. Man atrodo viskas labai aišku: šiuolaikiniam klausytojui – šiuolaikinė muzika (šypsosi), nesvarbu, ar keliami egzistenciniai klausimai, ar tiesiog norisi paklausyti geros muzikos. Dėl šiuolaikinės muzikos dažnai girdžiu nuogąstavimų, kad „nesuprantu tokios muzikos“.
Man atrodo, vertingiausia ir yra būtent tokia patirtis, kai neaišku, ko tikėtis, kai neįmanoma nuspėti tolesnės muzikos tėkmės – tuomet atsiveria erdvė būti nustebintam ir taip įgyti naujos klausymosi patirties. Taigi linkiu einant į koncertus neturėti lūkesčių ir būti atviram klausytis ir tiesiog išgyventi momentą muzikoje.
R.V. Šis klausimas labai įdomus, nes ne visada žmonės kreipiasi į muziką ieškodami atsakymų į egzistencinius klausimus. Manau, kad muzika apskritai gali atverti naujus supratimo, suvokimo, išminties klodus, kuriuos mes visus turime savyje.
Mūsų patirtis, sukaupta per gyvenimą, susideda į tam tikrą vidinę išmintį. Dažnai būname įsisukę į kasdienius darbelius, turime daug administracinių rūpesčių, kurių anksčiau tiek nebuvo, dar prisideda įvairios socialinės medijos, įrankiai, įvairūs paviršutiniški darbai. Tai užima labai daug laiko, bet didelio pėdsako mūsų gyvenime nepalieka. Todėl manau, kad muzika tampa dar didesne atsvara mūsų visuomenėje.
Ypač reikalinga gyvo atlikimo muzika, nes tokiu būdu žmonės gali susitikti ir per koncertą nieko kito nedaryti, tik įsijausti į klausymą. Tiesiog užmerkti akis arba atmerkęs sėdėti ir klausyti. Netgi kelių ar keliolikos minučių tokia patirtis gali tapti labai gera meditacija. Dažnai muzika, kuri yra labai efektyvi gali tave visiškai įtraukti. Svarbu, kad ji būtų gili ir labai gerai parašyta.
– Ko gali tikėtis klausytojai pristatymo renginyje?
A.D. Pirmiausia puikių, įdomių, labai įvairiapusiškų ir, žinoma, lietuviškų kūrinių!
J.K. Norime, kad pristatymo renginyje visi gautų geros energijos. Jis bus įkvepiantis, gyvas. Nors atliksime šiuolaikinę akademinę muziką, kūriniai yra labai skirtingi ir neabejoju, patiks visiems klausytojams.
Kompozitores ir atlikėjas kalbins muzikologė R.Murauskaitė. Po renginio kviečiame neišsiskirstyti, likti pabendrauti.
S.Z. Renginyje tikrai bus galima įsigyti vinilinių plokštelių ir pasidžiaugti šiuolaikine muzika. Labai kviečiame!
Renginys nemokamas. Jį iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
