Retas atvejis, kai Kauno valstybiniame lėlių teatre rodomas spektaklis asmenims nuo 16 metų. 2021 metų Agnės Sunklodaitės režisuotas spektaklis „Dievų miškas“, sukurtas remiantis to paties pavadinimo Balio Sruogos romanu, atskleidžiančiu Antrojo pasaulinio karo metais Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus, šiemet sulaukė itin didelio publikos dėmesio. Visi kiti spektakliai skirti vaikams ir šeimai.
– Kodėl Kauno lėlių teatre nerodoma daugiau spektaklių suaugusiesiems ir kuo šiandien gyvena šio teatro aktoriai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Žiurausko.
– Man labai norėtųsi, kad pasikeistų nuo sovietmečio įskiepytas požiūris, kad lėlių teatras – tik vaikams. Turime puikių aktorių, kurie drąsiai gali vaidinti sudėtingus kūrinius, skirtus vyresnei auditorijai.
Visame pasaulyje teatras transformuojasi, dramos teatre atsiranda šokio, pantomimos, net lėlių teatro elementų, lygiai taip galėtų keistis ir lėlių teatras. Negalima visą gyvenimą vaidinti vien sraigę, talentingam aktoriui to per mažai.
Jei man būtų leista pasirinkti, dirbčiau tik teatre, režisuočiau spektaklius kartą per dvejus metus – tiek laiko man reikia susikaupti, apgalvoti kūrinį. Bet aš labai mėgstu gerai gyventi, gerai uždirbti ir man tai sekasi, todėl turiu daug kitų darbų ir projektų.
– Daug kas net nežino, kad dirbate Kauno lėlių teatre.
– O iš kur žinos? Juk nėra plakatų su mano veidu, kviečiančių į spektaklius. Nežinau, kodėl teatrai nepanaudoja žinomų aktorių savo reklamose, gal kad neateitų ir nepaprašytų didesnio atlygio?
Daugeliui žmonių esu rėksnys iš „Žalgirio“ rungtynių pertraukų, dar kažkam buvusio populiaraus serialo Vovka ar Vėlyvio filmo Staska. Lietuvoje labai retas atvejis, kai žmonės eina į spektaklį dėl aktoriaus, kuris jame vaidina, – nėra tokios mados. Ir vis mažiau einame į režisieriaus – Oskaro Koršunovo, Gyčio Padegimo, Rimo Tumino – teatrą. Baigėsi asmenybių laikai.
– Bet, sutikite, teatras jau seniausiai praradęs tą reikšmę eilinio žmogaus gyvenime, kurią turėjo prieš tris dešimtmečius, dabar teatras vis labiau tampa tik eiline pramoga.
– Nebesugrąžinsime tų laikų, kai prie teatro kasos, kad gautų bilietų į spektaklį, žmonės stovėjo per naktį. Aš nemačiau tos „Barboros Radvilaitės“, tų „Smėlio klavyrų“, į kuriuos žmonės plūdo dėl kelių frazių, kurias režisieriaus sumanymu drįso pasakyti aktoriai. Vis dėlto toks teatras buvo labiau ne meno, o socialinis įvykis – parodyta drąsa, vertybinė nuostata žavėjo, kėlė susidomėjimą, jaudino.
Dabar teatras yra tapęs patogus, nes mums reikia „paspaudimų“ ir patiktukų. Kaip žiniasklaida kuria skambias antraštes, kad skaitytų jų straipsnius, taip teatras pirmiausia galvoja apie „posterį“, už kurio užsikabins žiūrovas. Režisieriai nebesikankina, jie renkasi temas, kurios ant bangos. Prasidėjo maištas – reikia apie maištą, prasidėjo karas – reikia apie karą.
Nors esu labai liberalių pažiūrų, nesuprantu, kodėl nėra, pavyzdžiui, gero spektaklio LGBTQ+ tema. Tokio, kuriame pamatytume ir to parado Laisvės alėjoje priešininką. Jis irgi yra žmogus ir gyvena tarp mūsų. Bet apie tokį kalbėti per daug rizikinga.
– Gyvename greito vartojimo kultūroje, niekas į nieką nebenori gilintis, viskas plaukia paviršiumi, teatras irgi toks tampa?
– Kartais man kas nors parodo kokį visiškai primityvų šokį, kuris „TikTok“ sulaukia milijono peržiūrų. Nesuprantu to. Manau, teatras ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje išgyvena didelę vertybių krizę.
Verbalinis žanras išgyvena tai. Seniau niekas neskaitydavo žmogaus iš gatvės nuomonės, jos tiesiog nebuvo, nes tam, kad tave cituotų žiniasklaida, reikėjo būti kažkuo. Dabar nebereikia. Atėjo vidutinybių laikas. Aš to nesuprantu, gal jau per senas?
– Vidutinybėms nereikia labai daug – pora sakinių, pora negudrių minčių, ir važiuojam! Apie tai kalbate?
– Teatrą palyginčiau su straipsniu. Niekas neskaitys ilgo – esmė turi tilpti į antraštę ir pirmus tris sakinius. Bijau, kad teatras irgi įkliuvęs į šitą tendenciją: dabar mes daugiau galvojame apie anonso žinutę, o ne patį spektaklio turinį. Dabar viskas vyksta konvejeriu. Premjeros laikas paskiriamas anksčiau, nei trupė perskaito pjesę.
Dar mes, aktoriai, režisieriai, užimti galvojimu apie edukacijas! Įsivaizduokite, ilgus metus mokaisi vaidybos meno, o vieną dieną ateina teatro vadovas ir prašo tavęs sugalvoti, kokią ekskursiją moksleiviams pravesti po teatro patalpas. Čia rimtai?
Pasirodo, ministerija liepė – visi teatrai turi užsiimti papildoma veikla – organizuoti stovyklėles, edukacijas, ekskursijas... Jei to nedarysi – nebus papildomo finansavimo. Tiesą sakant, aš noriu kurti spektaklius ir apie juos galvoti – tam sunkiai mokiausi ir dirbau. Taip, norėtųsi, kad būtų pinigų eksperimentams, netipinėms idėjoms...
– Kaip vertinate tik ką pasibaigusią „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą, ar manote, kad ji pasiteisino?
– Aišku, kad pasiteisino. Kaunas tapo labiau matomas. Kaunas tapo įdomesnis. Antra vertus, jei būtume pavadinę šį projektą „Kaunas – Europos kultūros importo sostinė“, jis būtų labiau atitikęs pavadinimą. Nesuprantu, kodėl reikėjo kviesti tiek daug tarptautinių menininkų kurti kūrinius apie mūsų miestą, juk dauguma jų neturi nieko bendro su Kauno tapatybe?
Kultūros sostinės programa man sukėlė labai dvejopą įspūdį, kurį palyginčiau su atidarymo renginiu. Labai nusivyliau atidarymu prie „Žalgirio“ arenos, bet patyriau labai didelį džiaugsmą išvydęs Laisvės alėją po jo. Tas vaizdas buvo su niekuo nepalyginamas, nesu matęs tokio Kauno – tai buvo superįspūdis.
Visus metus man buvo panašiai – kai vienur šokiruodavo išleista suma ir renginio kokybė, kitur sukeldavo euforiją, kad žmonės įdeda daug širdies ir padaro įspūdingus dalykus.
Tarp tokių paminėčiau kauniečių „Lizdo“ surengtą festivalį „Audra“. Man pasirodė, kad kiek per daug dėmesio buvo žydų temai. Kaunas tikrai nėra vien apie žydus, buvo neproporcingai persistengta.
– Režisavote spektaklį apie Kauno Mitinį žvėrį, ar jis prigijo kauniečiams?
– Kai su jo sumanytojais kalbėjome pačioje pradžioje, man tas žvėris patiko labiau. Buvo jame daugiau paslapties, tai darė jį įdomų. Nepatiko vizualizuota forma, tokių figūrėlių laikai buvo madingi prieš 15 metų. Pats mitas buvo įdomesnis nei jo įgyvendinimas. Turinio prasme tas žvėris neišlipo man į Kauno krantą.
