Nuo sausio 25 d. didžiųjų šalies miestų kino teatruose pradėtas rodyti naujas režisieriaus Vytauto V.Landsbergio filmas „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“. Apie vieną iškiliausių Lietuvos fotomenininkų pasakojanti dokumentinė juosta iš arti parodo ne tik kūrybinę, bet ir žmogiškąją fotografo pusę – A.Sutkaus santykį su ryškiomis šių dienų asmenybėmis, šeima, jaunąja karta.
Praėjusią savaitę vykusioje filmo premjeroje R.Sutkienė filmą matė jau trečią kartą, ir, kaip pati sako, kaskart jame atranda vis daugiau gylio.
„Esu iš tų, kurie arba priima emociškai, arba ne. Labai žaviuosi operatoriaus Povilo Baltino darbu, todėl žiūrėdama filmą dar ir dar sykį pastebiu – kiek jame nepaprastų kadrų! Pati iš naujo atradau netikėtų sąsajų, posūkių, ir visa jungiančio vientisumo“, – sakė R.Sutkienė.
– Imtis dokumentinio filmo apie tokią ryškų kūrėją kaip Antanas Sutkus – tikras iššūkis. Kaip jūsų – ne režisieriaus, ne operatoriaus, o jūsų, kaip artimiausiai pažįstančio A. Sutkų žmogaus, akimis filmas atspindi jo asmenybę?
– Žinoma, sunku visiškai atskleisti asmenybę, kaip ir pastatyti filmą apie žmogų, kuris fotografuoja 60 metų ir dar yra užsiėmęs įvairia veikla. Norint pasakyti viską, reiktų kelių dalių.
Tai, kas buvo nufilmuota „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“, atspindi šių dienų laikotarpį. Taip, kaip mes šiandien gyvename, koks tas gyvenimas yra dabar. Filmas pasakoja apie šiuolaikinį Sutkų, nors man smagu, kad jame įžvelgiau ir tą jauną Sutkų – kuris, kai fotografuoja, tarsi išskrenda į kitą planetą.
Jaunystėje fotografuodamas jis nieko aplink nebematydavo, rodos, galėtų aplink kas šaudyt, spardyt – jis nieko nejaus. Taip darė jaunas, taip po du dešimtmečius trukusios pertraukos ėmė daryti vėl. Dabar, galima sakyti, jo antra jaunystė.
Ir to nepavadinsi nei gerumu, nei tyrumu, bet taip – A.Sutkus labai atviras žmogus, o tą pamačiau ir filme: jo gerumą, nekerštingumą, nepiktumą, – tokį, kokį jį pažįstu. Gal dėl to prieš 30 metų ir ištekėjau už jo, o jis man pasipiršo pirmą pažinties vakarą – jis labai tikras žmogus. Nesumeluotas ir be jokios dirbtinos pozos.
– Filme rodomas šių dienų A.Sutkus, jį supantys svarbūs, žinomi žmonės. Kiek jūs prisidėjote prie scenarijaus kūrimo – ar tarėtės, kokios scenos iš fotografo gyvenimo turėtų atsirasti juostoje?
– Pasiūliau įtraukti Thomą Schirmbocką, kuris tapo labai svarbus mūsų gyvenime, nes dirba su „Steidl“ leidyklos knygomis. Džiaugiuosi filmo scenomis su teatrologe, literatūrologe Irena Veisaite. O visa kita... kažkaip natūraliai susidėliojo.
– Kas jums pačiai labiausiai įsiminė iš filmavimų?
– Tiesą sakant, net neprisimenu, kad mus filmavo. Ir tai labai didelis pliusas visai komandai – nejautėme jokios įtampos ir net kai kameros būdavo atsuktos į mus, nejautėme jų. Kuriant filmą nebuvo absoliučiai jokios įtampos – dirbti su V.V.Landsbergiu ir Povilu Baltinu buvo vienas malonumas, o ir visa kūrybinė grupė buvo nepastebima.
Tai labai atsispindi scenoje, kad kameros netrukdė mums su A.Sutkumi rietis – tai yra mūsų kasdienybė, nors paskui iš tų barnių ir patys apsisukę juokiamės.
Gal ta scena ir įsiminė labiausiai. Ir nors kai tai vyko neatrodė juokinga, dabar žiūriu filmą ir šypsena kyla.
– Esate užsiminusi, kad su A.Sutkumi neįmanoma dirbti, bet puikiai pavyksta gyventi. Ar iš tiesų taip ir yra?
– Oi, taip! Dirbti su juo beveik visai negaliu – susipykstame lygiai per minutę. Labai skirtingai suvokiame dalykus, ypač kalbant apie darbą su archyvu, prie jo dirbame daugiausiai. Jis – kūrėjas, o aš šiuo atveju – tik aptarnaujantis personalas.
A.Sutkų galima vadinti absoliučiu chaoso meistru, jis tiesiog chaoso genijus! Ir jei prieš penkias minutes rankoje turėjo kokį negatyvą, po trijų minučių jo niekur neberasi – taip yra buvę ne vieną kartą.
Labai gerai pažįstu jo archyvą, tačiau tas chaosas išmuša iš pusiausvyros. Kiti patyli, nedrįsta pasakyt, o aš su juo – tiesiai šviesiai, gal todėl atrodo, kad mes nuolat pykstamės, o paskui – vėl taikomės. (Juokiasi.).
– Vienas kitą patraukti per dantį nevengiate ir filme. Ir jei kažkam atrodytų, jog nuolat pykstatės, gal gebėjimas bendrauti be užuolankų ir yra jūsų tvirtų santykių pagrindas?
– Mes vienas su kitu labai atviri. Esu gana griežta, gana tvirtai stovinti ant žemės. O ir A.Sutkų kartais nuleisti ant jos reikia, jei tik spėju pagauti už kojos.
Nesu itin švelni, tačiau tas mūsų barimasis dažniausiai toks nekaprizingas, neįžeidžiantis – mes galime vienas kitam ką stipriau pasakyti, bet neeskaluojam, neišvedžiojam, mūsų šeimoje nėra nekalbadienių. Viskas pusiau juoko forma, todėl viskas labai paprasta.
– Abu esate menininkai. Sakoma, kad neretai dviem kūrybiškoms asmenybėms po vienu stogu tampa ankštoka. Kaip jūsų atveju? Ką jums reiškia gyventi su fotografijos žvaigžde?
– Niekada savęs nelaikiau menininke, nors kasdien lopinėlį dienos pasilieku kūrybinėms mintims. Be tokių menininkų kaip aš pasaulis gali apsieiti, bet be tokių kaip A.Sutkus? Jis, kaip sakau, nuo Dievo, nors pats net negalvoja, kad yra menininkas, jam tai – duotybė, jis taip sutvertas.
Ir jei vieni turi mažiau ar daugiau gebėjimų, A.Sutkaus atveju tai net ne gebėjimai, o talentas – jam tai duota. Kartais ir pati svarstau – ar tai prakeiksmas, ar palaima?
Nors esu dailininkė, grafikė, niekada negalvojau, kad menininkai šeimoje mes abu. Juokiuosi, kad čia jis nacionalinė vertybė, o aš turiu jam padėti susigaudyti archyviniame chaose. Gal todėl niekuomet neiškilo dviejų menininkų konfliktas.
O gyventi su žymiu žmogumi ilgainiui darosi vis sudėtingiau. Kol buvau jauna, turėjau pareigą visur su juo dalyvauti, žmona vis dėlto. Įvairūs priėmimai, kelionės į užsienį – man tai visada buvo gana svetima, daug labiau mėgstu leisti laiką namuose.
Žinoma, reikia – ir darai, tačiau dabar jau sunkiau, tai tampa darbu ir stresu. Apskritai kuo toliau, tuo labiau tampu jūros gyventoja – mėgstu nardyti, o ir su žuvimis, žolėmis daug lengviau bendrauti nei su žmonėmis. Kita vertus, to dėmesio tik daugėja, todėl bandau prisitaikyti.
– Užsiminėte apie filmo leitmotyvu tapusią frazę, kai vienas iš fotografija besidominčių jaunuolių A.Sutkaus paklausia, kas jam yra fotografija – palaima ar prakeiksmas? Kaip jūs, itin artimai pažįstanti jį, atsakytumėte į šį klausimą?
– Manau, kad bet kuris talentingas menininkas turėtų labai aiškiai atsakyti sau į vieną klausimą: kas jam svarbiau – šeima ar fotografija? Kadaise A.Sutkus atsakyti negalėjo, jis norėjo ir tobulos šeimos, ir puikiai atlikti savo, kaip menininko, pareigą. O taip nebūna, turi ko nors atsisakyti. Todėl, mano akimis, šeimos atžvilgiu A.Sutkui fotografija pavirto prakeiksmu.
– Ar jūs, kaip žmona, dėl jo meilės fotografijai jautėte šeimoje disbalansą?
– Asmeniškai ne, tuomet, kai mes susipažinome, jis jau taip aktyviai nebefotografavo. O ir nesu iš tų moterų, kurios labai reikalauja dėmesio, esu pati savimi užsiėmusi – gal todėl manęs tokie pasirinkimai neerzino. Bet gyvendama su juo jaučiau jo buvusios šeimos dramą, teko kartu išgyventi daugelį šeimos nelaimių.
Todėl esu įsitikinusi, kad tokį išskirtinį talentą kaip A.Sutkus turintis žmogus turi apsispręsti, ką pasirinkti ir ko atsisakyti, kitaip tariant, jei tave veža talentas, užmiršk šeimą.
Lietuvos kino centro finansuojamas ir LRT remiamas filmas „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ nuo sausio 25 d. rodomas Lietuvos kino teatruose: nuo sausio 25 d. Vilniuje – „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino teatruose; nuo sausio 27 d. – Marijampolės „Spindulyje“ ir Utenos „Kino namuose“; sausio 29 d. – Tauragės „Castle Lounge“ bei Panevėžio „Garsas“ kino teatruose; sausio 30 d. – Gargždų „Minijoje“, vasario 2 d. – Šiaulių Fotografijos muziejuje; vasario 3 d. – Kauno „Romuvoje“, vėliau bus rodomas Alytuje, Klaipėdoje, Anykščiuose, Mažeikiuose ir Ukmergėje.
