Tačiau tik visai neseniai, šio kompozitoriaus 200-ojo gimtadienio proga, pasirodė vargonininko B.Vaitkaus įgrota kompaktinė plokštelė „Vargonų laivė. Didieji C.Francko kūriniai vargonams“. Ji pirmą kartą Lietuvoje įamžino didžiojo vargonų romantiko kūrybos šiam instrumentui aukso fondą – pustrečios valandos jo gražiosios, liūdesiu dvelkiančios muzikos.
Legendinis tandemas
59 metų B.Vaitkus prisipažino šio projekto idėją brandinęs nuo tada, kai 2010 metais grojo koncerte Paryžiaus Šv. Klotildos bazilikos vargonais, kuriais daugiau kaip 30 metų muzikavo C.Franckas, būdamas šios bažnyčios vargonininku.
Tai instrumentas, su kuriuo siejamas etaloninis šio kompozitoriaus muzikos skambesys. Mat C.Franckas didžiąją savo gyvenimo dalį artimai bendravo ir bendradarbiavo su Šv. Klotildos bazilikos vargonų statytoju, genialiu prancūzų vargondirbiu Aristide’u Cavaillé-Colliu ir keliaudavo po Prancūziją pristatinėdamas naujus šio meistro instrumentus.
A.Cavaillé-Collis išgarsėjo kaip naujo simfoninio tipo vargonų kūrėjas, o C.Franckas savo kūriniais atskleidė visą šių instrumentų galybę, pranokdamas amžininkus vargonų galimybių išmanymu.
Būtent prie A.Cavaillé-Collio instrumentų radosi dvylika didžiųjų C.Francko opusų, žyminčių naujo romantinio simfoninio vargonų muzikos stiliaus sukūrimą, pelniusį šiam kompozitoriui pasaulinę šlovę.
Angeliškasis meistras
„C.Francko muzikos skambesys su niekuo nesupainiojamas dėl jam būdingų spalvų, dinamikos, ekspresijos ir pianistinio virtuoziškumo. Šio klasiko dėka susikūrė viena ryškiausių pasaulyje vargonavimo mokyklų ir prancūzų simfoninis vargonų stilius, kurį puoselėjo visa plejada didžių prancūzų kompozitorių – Charlesas Marie Widoras, Louis Vierne, Marcel Dupre ir kiti“, – pasakojo B.Vaitkus.
Beje, pats C.Franckas nebuvo prancūzas, tik nuo jaunystės gyveno Prancūzijoje. Jis gimė anuomet Nyderlandams priklausiusiame Lježe (dabar – Belgija). Jo motina buvo vokietė, o tėvas – austras. Kompozitorius priėmė Prancūzijos pilietybę dėl profesoriavimo Paryžiaus konservatorijoje.
Tironiškas jo tėvas linkėjo C.Franckui pianisto virtuozo karjeros, nes vaikystėje Cesaras buvo pianistas vunderkindas. Bet pasirinko jis kūrybos rutiną, lydėjusią klasiką visą gyvenimą: muzikas keldavosi pusę šešių ryto ir dvi valandas kurdavo, po to dirbdavo su mokiniais ir vargonuodavo įvairiose bažnyčiose.
Žmonės matydavo išsiblaškiusį profesorių gerokai jam per dideliu apsiaustu ir trumpokomis kelnėmis skubantį Paryžiaus gatvėmis. Pasak muzikos istorikų, nebuvo švelnesnio ir nuolankesnio būdo, abejingesnio šlovei didžio kompozitoriaus už C.Francką. Impresionistas Claude'as Debussy rašė apie jo vaikišką sielą. Mokiniai C.Francką vadino „angeliškuoju meistru“.
Vargonų vizitinė kortelė
B.Vaitkaus teigimu, Lietuvoje neturime prancūziškų simfoninių vargonų, kurie idealiai tiktų C.Francko muzikai, tad „ištraukti“ iš turimų vargonų reikiamą skambesį nėra paprasta.
Naująjį savo albumą vargonininkas ryžosi įgroti dar niekada neįrašinėtu instrumentu – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios vargonais, kuriuos 2013-aisiais brolių pranciškonų iniciatyva pastatė viena seniausių vargonų gamintojų Europoje – austrų kompanija „Rieger-Orgelbau“.
Tai sodrių balsų, išskirtinio dizaino – laivo burės pavidalo vargonai, augte įaugę į jūrinį bažnyčios interjerą. Anot B.Vaitkaus, paslankus ir techniškai patogus instrumentas. Jis intensyviai naudojamas ne tik bažnyčios apeigoms – vargonai leido pranciškonams plačiau atverti savo maldos namus kultūrai.
Lietuvos vargonininkų asociacijos išleistas albumas „Vargonų laivė“ tapo moderniausių Lietuvos vargonų vizitine kortele.
B.Vaitkus pabrėžė, kad vargonų muzikos įrašai reikalauja ypatingos garsininkų klausos ir išmanymo – gerai įrašyti šį instrumentą sugeba ne visi. „Vargonų laivę“ įamžino jau ne viename vargonų muzikos leidybos projekte dalyvavęs garso režisierius Petras Kričena.
Projektui itin rimtai rengėsi ir pats Balys, įsigijęs, be kitų C.Francko muzikos šaltinių, pernai norvegų „Lyrebird Music“ išleistą kapitalinį jo kūrybos keturtomį.
Net ir fiziškai atlikti kai kuriuos šio klasiko kūrinius gali ne visi vargonininkai, nes C.Francko plaštakos buvo įspūdingo dydžio. Pavyzdžiui, jo „Maldą“, anot B.Vaitkaus, Lietuvoje groja tik jis ir jo kolegė Audra Telksnytė. Be to, kompozitorius buvo įstabus vargonų virtuozas ir improvizuotojas.
Nauja susidomėjimo klasiku banga
Franckas sukūrė įvairių žanrų muzikos – orkestrinių, kamerinių ir sceninių, sakralinių ir pasaulietinių kūrinių, simfoninių poemų, oratorijų, instrumentinės muzikos ir dainų. Daugelį geriausių savo kūrinių jis parašė per paskutiniuosius 15–20 savo gyvenimo metų.
Gana nedidelė C.Francko palikimo dalis nuolat skamba gyvai. Tačiau jo vargonų muzika po kompozitoriaus mirties įsitvirtino repertuaro aukso fonde.
Dėl kompozitoriaus 200-ojo gimtadienio, kurį muzikos bendruomenė šventė gruodžio 10-ąją, susidomėjimas jo kūryba stipriai išaugo. Visas pasaulis įrašinėjo klasiko kūrinius ir kaip niekada dažnai juos grojo.
Buvo atrastos net keturios nežinomos C.Francko operos. Puikių įvertinimų sulaukė jo gimtajame Lježe koncerte atlikta opera „Hulda“ apie meilę, kerštą, žmogžudystę ir savižudybę vikingų eros Norvegijoje. Tikimasi, kad šis veikalas greitai išvys ir teatro sceną.
Gali būti, kad C.Francko operų imsis ir Prancūzų romantinės muzikos fondas „Palazzetto Bru Zane“, kurio projektuose aktyviai dalyvauja lietuvių tenoras Edgaras Montvidas.
