S.Narūnaitė gimė 1942 m. Kaune. Tai buvo blogio metas – vyko Antrasis pasaulinis karas, masinės žydų žudynės. Mergaitė šito atsiminti negalėjo – buvo per maža. Bet jos tėvai nepamiršo. Silvijos mamytė po karo dirbo vaikų namuose, globojo be tėvų likusius žydų vaikus. Jų istorijas Silvija žinojo, tie pasakojimai liko visam gyvenimui.
Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo teroras, trėmimai. Silvijos tėvas, Lietuvos kariuomenės karininkas, atsidūrė pavojuje. Suvokdamas, kuo tai gresia artimiesiems, jis žengė drastišką žingsnį – išsiskyrė su žmona. Apie save negalvojo, tikėjosi, kad taip gal išsaugos šeimą.
Žmoną ir dukterį išgelbėjo, bet pats, kurį laiką slapstęsis, buvo pagautas ir ištremtas į Sibirą. Žmonai spėjo pasakyti: „Silvutei reikia mokytis muzikos. Muzikuodama užsidirbs duonos kąsnį, ramiai gyvens, svarbiausia, kalbėti nereiks.“ Šie tėvo žodžiai tarsi nubrėžė gyvenimo kelią, apsaugojo nuo saugumo pinklių ir kitokių sovietmečio pavojų.
Silvijos mama buvo meniškos natūros žmogus, turėjo daug pažinčių meno pasaulyje. Ji žinojo, kad norint tapti muziku, reikia gabumų, darbštumo, taip pat gerų mokytojų, kurie nukreips, patars, bus pavyzdžiu. Tuo vadovaudamasi ji su dukra persikėlė iš Kauno į Vilnių.
Silvija įstojo į muzikos mokyklą, kuriai vėliau buvo suteikti ir M.K.Čiurlionio, ir nacionalinės mokyklos vardai. Tačiau jau ir tuomet, kai mokykla dar neturėjo ne tik tokio statuso, bet ir savo namų (glaudėsi tuometėje Lietuvos konservatorijoje), ji buvo ir nacionalinė, ir pati geriausia, nes ten karaliavo muzika ir gėris.
Silvija ėmė mokytis griežti violončele. Jos mokytojai tikrai buvo geriausi. Levas Seidelis, kuris dar XX a. pradžioje baigė Sankt Peterburgo konservatoriją pas prancūzą Louis Abbiate, išmokė ne tik grojimo technikos, bet ir meilės muzikai. Baigusi mokyklą ir įstojusi į Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Silvija dvejus metus buvo profesoriaus Povilo Berkavičiaus studentė.
Šis mokytojas taip pat turėjo kuo pasidalyti su studentais – atlikimo patirties jis sėmėsi ir Peterburge pas tą patį L.Abbiate, ir Leipcige pas legendinį Julių Klengelį, į muzikinę sceną išleidusį geriausius XX a. pradžios violončelininkus.
Netrukus mergina atsidūrė apskritai pas geriausią iš geriausiųjų – Mstislavą Rostropovičių, neprilygstamą XX a. muziką. Ketverius metus ji lankė profesoriaus klasę Maskvos konservatorijoje, studijas baigė su pagyrimu. Kiekvienas iš mokytojų davė ką nors ypatinga, o Silvija gebėjo susieti tas patirtis, surado savo individualų braižą.
Retai kam likimas duoda tiek daug, bet Silvija buvo to verta – ją gyrė mokytojai, ja žavėjosi kolegos ir klausytojai. Jai dar besimokant mokykloje, Amerikos smuikininkas Isaakas Sternas, viena ryškiausių XX a. žvaigždžių, 1960 m. apsilankęs Vilniuje ir ištaikęs progą susipažinti su tuometės Meno mokyklos auklėtinių pasiekimais, susižavėjo Silvijos atliekamu C.Saint-Saënso Koncertu violončelei ir padovanojo jai savo nuotrauką su užrašu: „Silvijai Narūnaitei – nuostabiam talentui. Aš tikiu, kad kaip muzikė Jūs turėsite daug laimingų dienų.“
Ne mažiau įspūdingi buvo ir M.Rostropovičiaus S.Sondeckienei skirti žodžiai: „Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai.“
Tokių dviejų muzikų įvertinimai galėjo atverti Silvijai geriausias pasaulio koncertų sales. Tačiau ji gyveno Sovietų Sąjungoje – šalyje, atsiskyrusioje nuo viso likusio pasaulio, todėl ir solinės karjeros keliai jai buvo užginti. Tačiau vis vien pasiekė savo – su Lietuvos kameriniu orkestru užkariavo muzikinį pasaulį. Tiesa, prieš tai atidavė daug laiko ir jėgų padėdama kurti šį orkestrą.
1960 m. Silvija, dar mokinukė, atėjo į pirmąją būsimo Lietuvos kamerinio orkestro repeticiją. S.Sondeckis ją pakvietė į kolektyvą, kurio dar nebuvo, bet ji nė akimirkos nedvejojo. Buvo viena jauniausių orkestro narių, tačiau jauniausias nereiškia prasčiausias. Priešingai, Silvija jau penkerius metus buvo griežusi S.Sondeckio vadovaujamame Meno mokyklos orkestre, vadinasi, buvo įsisavinusi tai, ką jos vyresniems kolegoms dar reikėjo išmokti.
Ji visam gyvenimui liko šiame orkestre – griežė jame studijuodama Vilniaus konservatorijoje, griežė baigusi Maskvos konservatoriją, griežė ir tapusi Lietuvos konservatorijos profesore. Harmoningai derino koncertinę ir pedagoginę veiklą – buvo orkestro violončelių grupės koncertmeisterė, o per koncertus scenoje šalia sėdėdavo jos buvę mokiniai. Orkestro šlovė jau griaudėjo pasaulyje.
1967 m. Silvija ištekėjo už S.Sondeckio. Jie labai tiko vienas kitam: vadovavosi tomis pačiomis vertybėmis, palaikė, suprato vienas kitą. Silvija buvo ramstis vyrui. Ji sakė: „Mačiau, kaip mano studijų draugai Maskvos konservatorijoje, jau tuomet tapę pasaulinio garso žvaigždėmis, nesugebėdavo išsaugoti santuokos.
Vienoje šeimoje dviem žvaigždėms ankšta, sunku sugyventi. Kuris nors vienas turi užleisti vietą kitam. Žinojau, kokio talento yra Saulius, nenorėjau su juo varžytis. Nusprendžiau viskuo jam padėti, kad kiltų vis aukštyn. Kai jam sušlubavo sveikata, pasitraukiau iš orkestro, kad daugiau laiko skirčiau jam, galėčiau jį lydėti nesibaigiančiose gastrolėse po visą pasaulį. Mes gražiai su juo sugyvenome.“
Sondeckių sūnūs Paulius ir Vytautas – puikūs muzikantai, vienas išgarsėjo Austrijoje, kitas Vokietijoje ir Prancūzijoje, koncertuoja ir visame pasaulyje. Tėvams džiaugsmas turėti tokius vaikus. S.Sondeckis sūnums buvo didis pavyzdys, S.Sondeckienė – šilumos ir meilės šaltinis.
S.Sondeckis mirė 2016 m.. Paskutiniais metais Maestro sunkiai sirgo, ir Silvija darė viską, ką galėjo, kad palengvintų jo būseną. Jam išėjus, gyvenimas tarsi sustojo... Tai buvo didelis smūgis Silvijai. Deja, ne paskutinis.
Praėjus trejiems metams, Maestro S.Sondeckis buvo apkaltintas, neva sovietmečiu bendradarbiavo su KGB. S.Sondeckiui esant gyvam tokių kaltinimų niekas nekėlė – turbūt bijota jo atsako. Po mirties buvo paviešintas KGB dokumentas, dingęs sugriuvus sovietų valdžiai, vėliau vėl atsiradęs. Akcentuotos trys pavardės: kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Saulius Sondeckio.
Trys anapilin išėję iškilūs Lietuvos žmonės atsidūrė ne savo vietoje – jų vardai buvo įkelti į dokumentą akivaizdžiai prieštaraujant bendram jo kontekstui, „suguldyti“ į likusius tuščius puslapius be jokio ryšio su ankstesne (originalia) medžiaga, nepaisant bendros leksikos ir duomenų pristatymo logikos, pažeidžiant tekste griežtai prisilaikomos chronologinės sekos, šią naują medžiagą įrašant netvarkingai, su klaidomis. Jau vien vizualus prierašų vaizdas kėlė abejonių, ar tai ne klastotė.
Tačiau užuot išsiaiškinus nuo originalių tekstų aiškiai besiskiriančių prierašų kilmę ir autorystę, jie buvo paskleisti per visą Lietuvą. Į skandalingą žinią sureaguota žaibiškai, bet visai ne taip, kaip, matyt, buvo sumanyta akcijos rengėjų – kilo protesto banga, visuomenė pasipiktino, atsisakė pripažinti niekuo neparemtus gandus.
Lietuvos Respublikos įstatymai aiškiai reglamentuoja procedūrą, kuria remiantis nustatomi bendradarbiavimo su sovietiniu saugumu faktai. Teisė spręsti patikėta tarpžinybinei Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSSR specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisijai. Sondeckio šeima kreipėsi į šią komisiją ir paprašė išnagrinėti iškeltus kaltinimus. Komisija atliko tyrimą ir konstatavo, jog „negali pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai Saulius Sondeckis ir Donatas Banionis slapta bendradarbiavo su KGB.“
Atrodytų, viskas aišku – teisinė institucija atmetė kaltinimą, tiesa nugalėjo. Deja, S.Sondeckienei nepalengvėjo – patirta trauma niekur nedingo, įžeidžiantys žodžiai liko. Tokia blogio galia – įgelti iš pasalų, kur skaudžiau.
S.Sondeckienė ranka rankon ėjo gyvenimo keliu su S.Sondeckiu, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Jos mokiniai ir jos vaikai tęsia pradėtus darbus – atstovauja Lietuvos menui, gražina savo šalį.
Dora, grožis, džiaugsmas, gėris – šios vertybės įprasmino S.Sondeckienės gyvenimą. Esame dėkingi jai už tai.
S. Sondeckienė bus pašarvota sausio 25 d. 16 val. Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22) 1 salėje. Sausio 26 d. (ketvirtadienį), 9–13 valandą atsisveikinimas su velione. Laidotuvės vyks sausio 26 d. 13.30 val. Antakalnio kapinėse, šeimos kapavietėje.
