„Skalvijos“ kino klasikos vakaruose – ryškiausias vengrų Naujosios bangos balsas

M.Jancsó – žinomiausias Vengrijos Naujosios bangos kūrėjas – kūryboje tyrinėjo galios, politikos, istorijos ir mitologijos susidūrimus. Originalus jo stilius pasižymi hipnotizuojančiais kameros judesiais, abstrakčiomis kadro kompozicijomis ir ilgais planais – vieną iš vėlesniųjų filmų sudaro vos dvylika.

100-ųjų metinių proga Vengrijos kino archyve restauruoti šeši garsiausi M.Jancsó filmai, parodyti prestižinėse pasaulio sinematekose ir tarptautiniuose kino festivaliuose.

Pastarąjį kartą režisieriaus kūryba Lietuvoje buvo pristatyta 2014 m. Kauno kino festivalyje, čia vyko jo filmų retrospektyva. Tąkart buvo parodyta ir visa žymioji trilogija: „Apsuptis“, „Žvaigždės ir kareiviai“ (1967 m.) bei „Tyla ir riksmas“ (1968 m.).

„Pušta, vengriška stepė. Tolstanti horizonto link žmogaus figūra. Šūvis. Tai scena iš 1966 m. pastatyto vengrų režisieriaus M.Jancsó filmo „Apsuptis“, lietuviškai dar verčiamame pavadinimu „Be vilties“. Iš tiesų vilties šiame filme, kuriame vyrauja štai tokie nenaratyviniai peizažai, maža: idealistai nušaunami į nugarą.

Ir vis dėlto šis iš pažiūros istorinis filmas – jame vaizduojamas nepavykęs vengrų maištas prieš Habsburgus XIX a. viduryje – ne tik suteikia laiko perspektyvą, bet ir parodo būtinas sąlygas, kuriomis atsiranda tautos tapatybė. Tuometis žiūrovas (filmą Vengrijoje pamatė kas dešimtas gyventojas) „Apsuptį“ žiūrėjo kaip 1956 m. antisovietinės revoliucijos parabolę – revoliucijos, kurią galiausiai sutraiškė Maskvos tankai, tačiau kuri dar kartą įrodė, kad blogio akivaizdoje mažos tautos ne praranda, o kaip tik atranda savo savastį“, – filmą komentuoja kino kritikas Narius Kairys.

„Tai visų laikų geriausias Vengrijos režisierius“, – apie M.Jancsó yra pasakęs ne mažiau svarbus Vengrijos kino balsas Béla Tarras. „Apsuptis“ – vienas mėgstamiausių jo filmų.

Sausio 15 d. „Apsuptį“ žiūrovams prieš seansą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

Vasarį ir kovą kino centras kvies žiūrėti australo Peterio Weiro mistinę dramą „Išvyka prie Kabančios uolos“ („Picnic at Hanging Rock“, 1975 m.). Impresionistinį paveikslą primenantis filmas buvo teigiamai sutiktas kritikų ir žiūrovų, taip pat tapo įkvėpimo šaltiniu kino ir mados kūrėjams.

Filmo veiksmas vyksta 1900-aisiais. Šv.Valentino dieną grupelė vienos Melburno mokyklos mergaičių drauge su mokytojomis iškylauja prie Kabančios uolos. Netikėtai pikniko metu dalis jų pradingsta.