Daug A.Savičenkos namų dirbtuvėse pagamintų instrumentų skamba kitų rankose, tačiau trijų gitarų jis niekam neatiduos – jos išskobtos iš specialios medienos ir, meistro teigimu, skamba ypatingai.
A.Savičenka mėgsta dainuoti, ypač kartu su žmona Violeta (56 m.). Kadaise jis lankė dailės mokyklą, o prieš keletą metų kartu su žmona nuėjo į žymaus juvelyro Sauliaus Bertulio tapybos studiją, bet po kelių užsiėmimų ten liko tik žmona.
Mokyklos laikais jis taip pat lankė ne vieną dramos būrelį, bet ilgiau ten neužsibūdavo ir savo vyresniosios sesers – garsios aktorės Nelės Savičenko pėdomis nepasekė.
Sudomino žymus gitaristas
„Grįžau prie vaikystės pomėgio – gitarų gamybos, – pasakojo A.Savičenka. – Tuo tiesiog degu ir džiaugiuosi.
Vaikystėje gyvenau Vilniuje, tuometėje Liudo Giros (dabar – Vilniaus. – Red.) gatvėje. Mūsų kaimynas buvo Stasys Daugirdas – žymus Lietuvos gitaristas, kompozitorius, muzikinės grupės „Gėlių vaikai“ įkūrėjas ir vadovas, hipių judėjimo dalyvis.
Iš jo buto nuolat sklisdavo viliojantys gitaros garsai.
Man buvo gal šešeri, kartą ėjau pro šalį, o buto durys – atidarytos. Užėjau, buvo labai smalsu. Keli vyrukai susėdę šlifavo lentas gitaroms. Mane tai labai sudomino – negi galima gitarą pasidaryti pačiam?
Devintoje klasėje pasidariau pirmąją elektrinę gitarą – neturėjau jokių žinių, tik tiek, ką ilgai būdamas muzikos instrumentų parduotuvėse suvokdavau. Tuomet nebuvo galima gauti jokių dalių, bet užvedė didžiulis noras turėti savo gitarą.
Gaila, jos neišsaugojau. Ja ir groti nelabai išeidavo – ką ten gali penkiolikametis... Grodavau pirktomis gitaromis.
Paskui buvo studijos, šeima, vaikų gimimas – ta aistra apslopo.
O paskui atsirado daugiau galimybių ir daugiau pinigų. Vėl prisiminiau gitarų gamybą. Vienas meistras į internetą įkėlė visą šio nuostabaus instrumento gamybos instrukciją nuo medienos paruošimo.
Man tai buvo tarsi iš aukščiau pasiųstas ženklas. Ši aistra padėjo man įveikti depresiją ir kitas negandas.“
Paslaptys – iš profesionalo
A.Savičenkos teigimu, gitaros garsas yra toks, kokį sukuria instrumentą į rankas paėmęs žmogus.
Likimo dovana A.Savičenka laiko pažintį su geriausiu Vakarų Lietuvos gitaristu tituluojamu Eugenijumi Jonavičiumi, tapusiu ne tik patarėju, bet ir geru draugu.
„Jis man atskleidė daugybę gitaros paslapčių – daug iš jo išmokau, daug supratau. Keletą mano gitarų įsigijo jo studentai.
Man labai džiugu, kad jomis grojama.
Rimčiau gitarų ėmiausi galbūt 2010-aisiais. Buvo ir akustinių, ir elektrinių.
Pirkdavau atskiras detales, grifą – surinkdavau gitarą, ją modifikuodavau, bet tai greitai tapo neįdomu.
Nusprendžiau rasti tinkamos medienos ir pats išdrožti korpusą. Taip sumeistravau tris išgaubtas pagal smuiko gamybos technologiją sukurtas džiazo stiliaus gitaras. Jos skleidžia ypatingą garsą – gali jausti aplink sklandančią dvasią“, – apie savo pomėgį A.Savičenka pasakoja itin aistringai, juokaudamas, kad tai – vienetiniai ir brangūs instrumentai, panašių pasaulyje nėra.
Pagal tradiciją gitaros korpuso viršutinė dalis skobiama iš eglės, apatinė – iš klevo, tačiau atsiranda ir visokių kitokių variantų.
Jis pats yra pagaminęs gitarą vien iš riešutmedžio – instrumentas skleidžia ypatingą skambesį.
Medieną pirštais pastuksenęs dantų technikas jau jaučia, kokį skambesį ji galėtų skleisti.
Medis negali braškėti kaip plastikas – turi skleisti ypatingą vibravimą.
Svarbiausia – mediena
Suprantama, kad geriausiai tinka senesnis medis. A.Savičenka galėtų atrinkti, kokį klevą instrumentui reikėtų pjauti, – aukšto seno medžio kamienas nuo lajos slėgio spaudžia kamieną prie šaknų – tie du banguoti, tiesiog garbanoti kamieno metrai nuo šaknų labiausiai tinka.
Tokio klevo mediena ne tik tvirta, fantastiškai skamba, bet ir atspari pelėsiui. Iš jos gaminami ir smuikai, ir violončelės.
„Čia tik teorija. Net smuikų meistras Antoni Stradivari medžių nesirinko, tikrindavo jau nupjautą medieną“, – sakė A.Savičenka.
Jo teigimu, gitaros formos ir modeliai jau seniai laiko patvirtinti, nebereikia dviračio išradinėti iš naujo. Todėl jis įsigyja jau išpjautą korpusą.
Bene svarbiausia – mediena, iš kurios instrumentas pagamintas, ir tinkamas grifo plotis bei storis. Kartais jį tenka išpjauti pačiam.
O paskui lieka elektronika, laidai.
Vieną gitarą A.Savičenka įsigijo aukcione. Instrumentas buvo jau visiškai varganas, bet pavyko jį restauruoti.
Meistras džiaugiasi, kad instrumento skambesys po „gydymo“ tapo puikus. Gitara iškeliavo pas vieną muzikantą.
Dainuoja kartu su žmona
Savičenkų namuose nuolat skamba muzika. Artūras su žmona Violeta, taip pat dantų technike, kiekvieną vakarą susėda padainuoti, tuomet vyras ima į rankas gitarą. Dažniausiai skamba „Hiperbolės“ dainos – abiejų mėgstamiausios.
Kiekvieną mėnesį jie išmoksta po vieną naują kitų kūrėjų dainą.
Repeticijos tampa ilgesnės artėjant Gitaros mylėtojų klubo susirinkimui.
Visi jo nariai žino, kad kaskart išgirs vis kitokią atlikėjų programą. O jie gali koncertuoti net porą valandų be pertraukos.
A.Savičenka kaskart pasirenka vis kitą gitarą iš namuose laikomų bene dvidešimties instrumentų pagal nuotaiką ir pagal tos dienos repertuarą.
Savo rankomis drožtas gitaras patausoja.
„Namuose turiu mažą dirbtuvėlę, ten daug staklių, staklyčių, lituoklių. Ten einu, kai pajuntu nenumaldomą norą dirbti, – gal tuo metu, kaip sakoma, pas mane mūza atskrenda.
Tuomet laiko neskaičiuoju, užsisėdžiu iki vidurnakčio ir dar ilgiau“, – pasakojo A.Savičenka.
